Skausminga frazė: „Šįkart jis mane sumušė kiek labiau nei visada[1]” šokiruoja. Šokiruoja, nes rodo, jog smurtas yra tokia įsigalėjusi norma, toks įprastas, kasdienis reiškinys, kai skausminga tampa ne faktas, kad jis apskritai egzistuoja, o tai, kiek stipriai tai „nutiko” šįkart.
Šiame straipsnyje panagrinėsime smurto, konkrečiai -smurto prieš moteris, mastus bei priežastis, dėl kurių apskritai smurtas egzistuoja.
„Eurobarometro“ apklausa parodė[2], jog 48proc. Lietuvos gyventojų pažįsta bent vieną nuo smurto nukentėjusią moterį. 45proc. – pažįsta bent vieną smurtautoją. Kaip priežastis, kodėl nemažėja smurto apraiškų, ekspertai nurodė visuomenės abejingumą – tai, kad smurtas šeimoje laikomas privačiu šeimos reikalu. Čia norėtume paklausti, kuo skiriasi smurtas šeimoje nuo smurto gatvėje, pvz.? Jeigu jus užpuola gatvėje, kaip mat galite skambinti į policiją, rašyti pareiškimą, bus renkami įkalčiai, įrodymai, paskelbta užpuoliko paieška… O štai jei jus užpuola jūsų antroji pusė – viskas kitaip. Kitaip, nes jūs galite ieškoti teisybės tik privataus kaltinimo tvarka: „Privataus kaltinimo bylų procesas – tai specifinis teisinis konfliktų sprendimo būdas, kai tam tikro konflikto juridizavimą (kriminalizavimą) ir asmens patraukimą baudžiamojon atsakomybėn lemia ne valstybės institucijų (pareigūnų), bet nukentėjusiojo valia kreiptis į kompetentingas valstybės institucijas, kad būtų pradėtas baudžiamasis procesas, ir kai iki pat asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, pripažinimo kaltu arba nekaltu konflikto šalys turi galimybę susitaikyti ir šitaip sudaryti teisines prielaidas nutraukti pradėtą baudžiamąjį procesą[3]”.
Susitaikyti… Tikimybė, jog po pirmojo smurto proveržio bus antras ir dar dar n-tas yra lygi 100proc. O turint galvoje, kad smurtą Lietuvoje patiria kas trečia moteris[4]… Taip, tikrai nepanašu, jog tokia tvarka būtų aukos pusėje… „Pagal Lietuvos įstatymus, smurtą patyrusi auka gali kreiptis į teismą kaip kaltintoja, tai yra, ji turi pati surinkti įrodymus, pateikti liudytojus ir pati dalyvauti teisme kaip kaltintoja. Bet teismų procesai Lietuvoje trunka labai ilgai, o moteriai tuo metu ir toliau teks gyventi tuose pačiuose namuose su smurtautuoju[5]”. Drįstume priminti, jog dažnai smurtas šeimoje būna kompleksinis[6]: tai tyčiniai fiziniai, psichologiniai, seksualiniai, ekonominiai veiksmai. Vadinasi, gyvendamas tokiame uždarame rate, dar turi rinktis įrodymus, ir apskritai, turi rasti po kompleksinio smurto jėgų („Namuose vartojamas smurtas yra nematomas, jam pasipriešinti sunku. Smurtaujantis vyras siekia izoliuoti moterį, apriboti jos laisvę kontroliuodamas moters ryšius su šeima ir draugais, neretai drausdamas įsidarbinti. Tai verčia pasijusti pačią auką kalta už pavartotą smurtą prieš ją. Naudojamo smurto prieš moterį tikslas yra valios atėmimas, bandymas versti ją paklusti, palaužti psichologiškai, padaryti priklausoma nuo smurtautojo, kuris vienintelis ją baudžia ir guodžia[7]”). „Smurto šeimoje atvejis, atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas dar nelemia, kad jis bus nagrinėjamas ikiteisminio tyrimo įstaigoje. Mat smurto šeimoje forma dažnai pasireiškia nežymiais sveikatos sutrikdymais, fizinio skausmo sukėlimu (BK 140 str. 1 d.), o tai pagal baudžiamuosius įstatymus priskiriama ne valstybiniam, o privačiam kaltinimui[8], kurį palaiko pats nukentėjusysis ar jo teisėtas atstovas”. Na, skirtis tarp „žymaus“ ir „nežymaus“ smurto yra “akivaizdi“: jei smurtas namuose, tai, vadinasi, jis nežymus. Ne faktas, kad yra apskritai smurtaujama tampa aktualus… Bet ne tik pagal įstatymus: tai puikiai rodo ir visuomenės elgesys… Su kokia išankstine nuomone dažniausiai susiduria smurto aukos – moterys? Dažniausiai neigiama, kaltinimai iš aplinkos „pati kalta“… Štai keletas pavyzdžių:
Mitas. Moterys mušamos, nes pačios provokuoja.
Tikrovė. Smurtautojas kaltina moterį dėl visų savo nesėkmių (blogo oro, sugedusio automobilio, šilto alaus, sergančio kūdikio).
Mitas. Moteris visuomet gali palikti smurtautoją.
Tikrovė. Moterys išmokytos, kad jos turi išsaugoti šeimą, vaikų neatskirti nuo tėvo. Moteris bijo, kad neturės pakankamai lėšų ir negalės tinkamai pasirūpinti vaikais, bijo keršto ir tolesnio persekiojimo[9].
Na, ir statiska: „2009-aisiais pareigūnai nagrinėjo 11 tūkst. skundų ir pranešimų apie smurtą privačioje erdvėje, iš jų 7423 – dėl smurto prieš moteris. Dėl 650 atvejų, susijusių su smurtu prieš moteris, pradėti ikiteisminiai tyrimai[10]”. Tendencingai mažėdami, tokie skaičiai puikiai iliustruoja šiandieninę su smurtu susidūrusios moters situaciją, taip pat reikia turėti galvoje, kad tai „ledkalnio viršūnė[11]“, nes nemažai moterų smurtą patiria, bet į pareigūnus nesikreipia. Dar daugiau: „dauguma moterų (nuo 30 iki 80 proc.) nelaiko smurtu įžeidimų, žeminančių juokų, barimo, ignoravimo, netgi asmeninio gyvenimo kontroliavimo, nepagrįsto pavydo ir trukdymo bendrauti su artimaisiais bei draugais, ką specialistai vertina kaip psichologinį smurtą[12].
Kodėl?
Priežastys ir terpė smurtui egzistuoti susidarė labai seniai. Tai visuomeninė santvarka „patriarchatas“, pagrįsta vyro dominavimu, eliminuojant kitus (moteris, vaikus). Labai tiksliai tai įvardino Lietuvoje viešėjęs smurto prieš moteris stebėjimo centro Ispanijoje prezidentas ir Pasaulinės sveikatos apsaugos organizacijos ekspertas ponas Miguelis Lorente Acosta: „Tačiau visos smurto rūšys remiasi vienu – vyrų tikėjimu, kad jie turi teisę ką nors keisti savo moteryse. Tai ne vien šeimyninė problema[13]”. Tyrimais įrodyta, kad moterys labiau imasi psichologinio smurto, kuris dažnai būna atsakas į vyro smurtą, o vyrai – fizinio. Įdomu tai, kad vyras psichologiniu smurtu laiko pvz.: „Vyras smurtu laiko tai, kad moteris jam liepė žiūrėti futbolo rungtynes virtuvėje, o ne bendrajame kambaryje. Vyras į tai reaguoja itin jautriai. Kodėl? Nes šį konfliktą, kaip ir bet kokias moters pastabas ar kritiką, jis traktuoja kaip žemesnio pavaldinio maištą prieš aukštesnįjį, prieš „vadą”. <…> Kodėl vyrai bijo lyčių lygybės? Nes mano, kad tai yra kažkas, ko jie nesugebės kontroliuoti. Jiems dabartinė padėtis labai patogi. Negana to, jie bando įtikinti, kad tai, ką daro, yra naudinga visiems. Jie teigia, kad mušdami moterį, ją „pataiso“, pamoko deramai elgtis. Net tuomet, kai dėl smurto iškeliama byla ir vyras yra nuteisiamas, jis vis tiek nesutinka, kad buvo neteisus[14]”.
Istoriškai susiklosčiusi aukštesnė vyrų ir žemesnė moterų padėtis lemia tai, kad moterys labiau kenčia nuo smurto. Patriarchalinės vertybės remia bei stiprina moters žemesnę padėtį šeimoje, darbe bei apskritai visuomenėje. Patriarchaliniame šeimos modelyje vyras laikomas autoritetu moters atžvilgiu. Vyrai su moterimis elgiasi kaip su pavaldžiomis sau, laiko menkesnėmis, žemesnėmis. Vyrų smurtiniai išpuoliai prieš moteris yra visuomenės iš vyrų reikalaujamo “vyriškumo“, t.y. tokių savybių kaip tvirtumas, dominavimas, užuojautos nerodymas, išskirtinis konkuravimas ir pan., apraiškos.
feministinis.frontas@gmail.com
+37061617324
[1] http://www.moteris.lt/lt/naujienos/santykiai/psichologija/kodel_atsiranda_smurtas_nes_vyrai_nori_kontroliuoti_moteris/
[2] http://www.alfa.lt/straipsnis/10410679/?Lietuvoje.smurtas.pries.moteris.paplites.labiau.nei.kitur.ES..papildyta.=2010-09-23_10-00
[4] http://www.moteris.lt/lt/naujienos/santykiai/psichologija/kodel_atsiranda_smurtas_nes_vyrai_nori_kontroliuoti_moteris/
[5] http://www.alfa.lt/straipsnis/10410679/?Lietuvoje.smurtas.pries.moteris.paplites.labiau.nei.kitur.ES..papildyta.=2010-09-23_10-00
[8] “Privataus kaltinimo bylų procesas – tai specifinis teisinis konfliktų sprendimo būdas, kai tam tikro konflikto juridizavimą (kriminalizavimą) ir asmens patraukimą baudžiamojon atsakomybėn lemia ne valstybės institucijų (pareigūnų), bet nukentėjusiojo valia kreiptis į kompetentingas valstybės institucijas, kad būtų pradėtas baudžiamasis procesas, ir kai iki pat asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, pripažinimo kaltu arba nekaltu konflikto šalys turi galimybę susitaikyti ir šitaip sudaryti teisines prielaidas nutraukti pradėtą baudžiamąjį procesą“. http://www.bukstipri.lt/uploads/Privatus%20kaltinimas_pat(3).doc
[11] „Valdžios įstaigos ir nevyriausybinės organizacijos sutinka, kad policijos pateikiami skaičiai – “ledkalnio viršūnė” http://gyvenimas.delfi.lt/namai_ir_seima/article.php?id=33160941
Žymos: ką pasakyti, mes rašome, nes turime
Feministinisfrontas's Blog 
18 spalio, 2010 12:52 pm |
Labai tikslus ir informatyvus straipsnis, su visa statistika ir kita reikalinga informacija vienoje vietoje. Reikės pasižymėti, kad turėčiau po ranka, kai prireiks konkrečios informacijos.
20 lapkričio, 2010 9:33 pm |
Straipsnis nei tikslus, nei informatyvus. Gal net daugiau – tiesiog demagogija.
„Na, skirtis tarp „žymaus“ ir „nežymaus“ smurto yra “akivaizdi”: jei smurtas namuose, tai, vadinasi, jis nežymus.“ – meluojate, mergaitės. Jei gatvėje paauglys Petriukas įspyrė paaugliui Jonukui į užpakalį, taikomos tos pačios BPK 407 str. nuostatos. Svarbu ne kur ir kokiomis aplinkybėmis buvo vykdomas smurtas, o jo padariniai.
Taigi, į skambų klausimą „Čia norėtume paklausti, kuo skiriasi smurtas šeimoje nuo smurto gatvėje, pvz.?“ galime atsakyti – niekuo. Būtent, niekuo. Nėra jokios nelygybės, jokių diskrimuojančių teisinių normų, abiem atvejais taikomos identiškos BK nuostatos. Bet susidaro įspūdis, kad kai kuriems feministiniams judėjimams kaip tik ta lygybė ir nepatinka, kad jie norėtų DISKRIMINUOJANČIŲ įstatymų, kurie numatytų išskirtines sąlygas tam tikrais atvejais ir tam tikroms grupėms 🙂
Toliau galime pasigrožėti vienodų standartų taikymų:
Teiginys „moterys mušamos, nes pačios provokuoja“ įvardyjamas kaip mitas, bet… „moterys labiau imasi psichologinio smurto, kuris dažnai būna atsakas į vyro smurtą“, taigi, pasirodo, kad vyrai yra patys kalti dėl prieš juos naudojamo smurto. Sweet. Turbūt todėl straipsnyje smurtas šeimoje vienareikšmiškai sutapatinamas su vyro smurtu prieš moterį, ignoruojant faktą, kad egzistuoja ir moters smurtas prieš vyrą, ir smurtas prieš vaikus.
Skambiai pareiškiama, kad „smurtą Lietuvoje patiria kas trečia moteris“, pridedant ir nuorodą į šaltinį, tik pasižiūrėjus straipsnio gale paaiškėja, kad ta nuoroda tuščia. Jei neturite konkrečios statistikos, gal tada ir nereikėtų jos išsigalvoti? 🙂 (Nors žinoma, apskritai būtų galima iškelti klausimą, kiek vertingos nuorodos į Delfi straipsnius, o ne į konkrečius pirminius informacijos šaltinius.)
21 lapkričio, 2010 1:13 am |
dėl melavimo, berniuk, gal pasidomėk visgi? ar visi tie, kurie kalba apie smurtą šeimose, yra melagiai?išsigalvotojai?
“Svarbu ne kur ir kokiomis aplinkybėmis buvo vykdomas smurtas, o jo padariniai“
pirmiausia, tai reikėjo ne tik pažiūrėti į nuorodų pavadinimus, bet jas perskaityti.
antras dalykas:
http://www.delfi.lt/news/economy/law/atsako-prokuroras-smurtas-seimoje.d?id=32227131
http://www.etib.lt/?s=aktualijos&item=153&lang=lt
problema tame, kad jei smurtaujama šeimoje – tai nėra laikoma žala visuomenei…Taigi.
pamiršta nuoroda: “Remiantis neoficialia nevyriausybinių organizacijų statistika, Lietuvoje smurtą patiria kas trečia moteris. Ir tai ne vien smūgiai – smurtas gali būti ir emocinis, psichologinis ar seksualinis. Tačiau apie tai kalbama vos puse lūpų, laikoma šeimos reikalu ar asmenine problema.“
http://www.moteris.lt/lt/naujienos/santykiai/psichologija/kodel_atsiranda_smurtas_nes_vyrai_nori_kontroliuoti_moteris/
šį straipsnį ypač rekomenduoju tamstai perskaityt, gal bent kiek smegeninė imsis veikt.
“pasirodo, kad vyrai yra patys kalti dėl prieš juos naudojamo smurto.“ patartina skaityti tik taip, kaip parašyta, o ne sukeitinėti teiginius vietomis pagal tai, kaip labiau patinka. Esmė yra toka, kad moterys imasi dažniau psichologinio smurto namuose, kuris būna, negalint pasipriešinti kitomis priemonėmis, kaip ATSAKAS, REAKCIJA į fizinį ir kitokį PIRMINĮ sutuoktinio smurtą.
Moterų smurtavimo atvejų namuose taip pat pasitaiko, bet tai greičiau išimtys, o ne TENDENCIJA. Jei norite parašyti straipsnį šia tema – prašom, ar kas draudžia?
Apie smurtą prieš vaikus, tai čia taip pat nežmoniška problema, kaip matote iš šio staipsnio, dažnai kylanti iš to paties smurto tarp suaugusių, tai vyksta kaip grandininė reakcija.
Straipsnių kokybė (atsakymas į repliką dėl delfio straipsnių) vertintina ne pagal tai, kur jie patalpinti, o pagal jų turinį. Jei domina, kiek, pvz, dėl smurto namuose yra užregistruojama policijos iškvietimų (bet ir tai tėra ledkalnio viršūnė) ir kiek tų bylų pasiekia teismą – pasianalizuokit statistikos departamento pateikiamus duomenis.
viso gero, tikiuosi, nei jūs, nei jums artimi žmonės, niekada nepatirs jokio smurto, nes jūsų požiūris į šią įsisenėjusią didžiulę problemą yra KOKTUS.
a.p.
21 lapkričio, 2010 2:05 am |
Ech, kiek emocijų, kiek emocijų… Bet aš labiau vertinu konkrečius faktus. Nors tokie pareiškimai, kaip „gal bent kiek smegeninė imsis veikt“ ar „jūsų požiūris (…) KOKTUS“ jums pačiai turbūt atrodo kaip labai įtikinami argumentai 🙂
Taigi, patikslinkite: koks konkrečiai teisės aktas kuriame straipsnyje numato, kad namuose ir ne namuose įvykęs smurtas traktuojamas SKIRTINGAI? Jei to nurodyti negalite, mano teiginys lieka galioti – jūs meluojate.
Dėl „žalos visuomenei“ – nelabai žinau, iš kur tai ištraukėte. Jei turite galvoje BPK nuostatą, kad nuo privataus prie valstybinio kaltinimo pereinama tais atvejais, kai nusikaltimas turi visuomeninę reikšmę – galiu tik rekomenduoti susipažinti su teisės pagrindais ir sąvokos „visuomeninė reikšmė“ turiniu, o ne spekuliuoti terminais, kurių nesuprantate 🙂
Dėl „statistikos“ – turime miglotus pareiškimus „Remiantis neoficialia nevyriausybinių organizacijų statistika, Lietuvoje smurtą patiria kas trečia moteris.“ – kitaip tariant, jokių konkrečių tyrimų, apklausų, duomenų neturite. Taip pat drąsiai, apeliuojant į „neoficialią“ neįvardintų organizacijų neįvardintais metodais neaišku kada, kaip ir kur surinktą statistiką galima parašyti absoliučiai bet ką.
„Esmė yra toka, kad moterys imasi dažniau psichologinio smurto namuose, kuris būna, negalint pasipriešinti kitomis priemonėmis, kaip ATSAKAS, REAKCIJA į fizinį ir kitokį PIRMINĮ sutuoktinio smurtą.“
Aha, aš lygiai taip pat galiu pareikšti, kad vyrų fizinis smurtas yra ATSAKAS į PIRMINĮ sutuoktinės psichologinį smurtą. Kuo mano pareiškimas blogesnis nei tamstos? Prieš švaistantis tokiais teiginiais reikėtų turėti labai stiprių argumentų jiems pagrįsti. Jei tų argumentų nėra – tai šitie teiginiai yra viso labo pigi demagogija.
O dėl moterų smurtavimo kaip „išimčių“ – skaitykite savo pačios straipsnį: „2009-aisiais pareigūnai nagrinėjo 11 tūkst. skundų ir pranešimų apie smurtą privačioje erdvėje, iš jų 7423 – dėl smurto prieš moteris.“ Kitaip tariant, likę 3500 atvejų (arba daugiau kaip 30 %) buvo smurtas prieš vyrus.
Ir taip, šaltinių kokybė vertinama tiek pagal jų turinį, tiek pagal tai, kur jie patalpinti. Lietuvos statistikos departamento pateikiami duomenys yra daug svaresnis argumentas nei kažkoks kažkieno parašytas straipsnis, kuriame laisvai manipuliuojama skaičiais, nepateikiant jokių pirminių šaltinių, ir visai tikėtina, kad tie skaičiai yra arba išgalvoti, arba pasiskolinti iš kitų tiek pat abejotino patikimumo šaltinių, ir toliau plinta kaip virusas, nes juos perrašo vis nauji ir nauji „žurnalistai“, kurių nė vienas nepasivargina tų skaičių patikrinti – tamstos straipsnelis yra puikus tokio virusinio pseudofaktų plitimo pavyzdys 🙂
21 lapkričio, 2010 4:04 am |
aha, man žiauriai įtikinantys, ypač turint galvoje, kad tai ne argumentai, o tiesiog išvados, fakto konstatavimas:D
žinau tiek, kad, jei Joniukas vožteli makaulėn, ikiteisminį tyrimą gali pradėti, pateikus pareiškimą arba prokuroro iniciatyva. Tarkim, parašai pareiškimą, dar, žiūrėk, ir liudininkų buvo, nes vyko viskas greičiausiai ten, kur buvo žmonių, t.y. gatvėj, policininkai juos apklausia, o aš keliauju namo. viskas teisinga, gražu. o jei Jonukas dar peilį suvarė, tai net nereikės prašymo rašyt gal.
sutuoktinis parsibeldė namo įpykęs, o kadangi jam seniai su nervais negerai, tai dėl ko įpyko nėra aišku, taigi jis grįžta, smagiai sau vožtelna man, dar išsityčioja, kad neskanus maistas (mat, jam nepatinka maisto banko mums duodami produktai, tai automatiškai ir maistas neskanus). susikaupus ir galutinai išsikviečiu policiją, GAL NET parašau pareiškimą, policininkai išvažiuoja, aš lieku su tuo pačiu Petriuku namuose, ir einu, jam papietavus, plaut jo indų (įdomu , kas gi manęs lauktų po policininkų vizito?). Sutuoktiniui po iškrovos prasideda gerumo laikotarpis, o aš irgi kvaiša suprantu, kad neturiu kur eit, dar va vaikai trys labai myli tėtuką, kas jeigu ne aš išsaugosiu šeimą. pareiškimą atsiimu.
Kadangi situacijos yra visiškai skirtingos, bet jom taikomos tos pačios “teisingumo“ priemonės. kitaip tariant, vieni atvejai pritempiami iki kitų. Jau nekalbant apie visuomenės požiūrį, nuo kurio viskas prasideda. Plius sekanti citata:
“smurto šeimoje forma dažnai pasireiškia nežymiais sveikatos sutrikdymais, fizinio skausmo sukėlimu (BK 140 str. 1 d.), o tai pagal baudžiamuosius įstatymus priskiriama ne valstybiniam, o privačiam kaltinimui“.
kaip suprantu, jūsų didžiausias iš esmės kontrargumentas, kodėl negalima kalbėti apie smurtą prieš moteris, yra “nes yra smurtas prieš vyrus“. niekas nesiekia kokių nors diskriminacijų įstatymų, nuteiktų prieš vieną ar kitą lytį, o apskritai prieš smurtą būtent šeimose. Kodėl kai kalbama apie moterų problemas, stebulingai ir laabai tendencingai atsiranda kitų ir, žinoma, svarbesnių problemų? klausimas, tebūnie, retorinis.
Taip, kalbėjimas apie smurtą prieš moteris, šiuo atveju, šeimose, o ne pats smurtas, yra virusas. nuostabu.
21 lapkričio, 2010 4:25 am |
„žinau tiek, kad, jei Joniukas vožteli makaulėn, ikiteisminį tyrimą gali pradėti, pateikus pareiškimą arba prokuroro iniciatyva.“ Ne, ne „žinote“. „Klystate“. Arba „meluojate“. Pasirinkite pati.
Jei Joniukas, vožtelėjęs makaulėn, padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą ar sukėlė fizinį skausmą, byla bus nagrinėjama tik privataus kaltinimo tvarka, Petriuko iniciatyva (neskaitant BPK 409 str. numatytų išimčių), ir joks prokuroras čia nesikiš. T. y. viskas vyks absoliučiai taip pat kaip ir tuo atveju, kai nesunkus sveikatos sutrikdymas ar fizinis skausmas sukeliamas šeimoje.
Ir kas jums sakė, kad manau, jog negalima kalbėti apie smurtą prieš moteris? Galima, ir net reikia. Tik be demagogijos, faktų iškraipymų (nežinau, tyčia ar dėl visiško neišmanymo), rėmimosi miglotais kažkieno kažkur parašytais žodžiais ir t. t. Aš, berods, pakankamai aiškiai nurodžiau, kas konkrečiai man straipsnyje užkliuvo. Tačiau tamstai, atrodo, kur kas patogiau pabandyti primesti man kažkokią pačios susigalvotą poziciją ir toliau jau kritikuoti ją. Yra toks angliškas terminas „straw man fallacy“, pasidomėkite jo reikšme 🙂
25 lapkričio, 2010 3:30 pm |
..kokie vis tik juokingi tokie „žinovai“ funkcionieriai, kurių „žinios“ prasideda ir baigiasi ties „ypatingai protingais-apšviečiančiais“ komentarais po „nesusipratėlių“ straipsniais. Jie žino pora BT lozungų, kurie praverčia „redakciniame“ (deja, ne teisiniame) darbelyje ir yra ypatingai patenkinti savo „žiniomis“. Ką jau ten visa teisinė sistema ir socialinis kontekstas.
Bet, aišku, kiekvienam juk reikia kažkaip užtvirtinti savo tapatybę..deja, viskas pagal gebėjimus..:DD
Padarysiu jums paslaugą, Propesoriau, ir pradėsiu nuo to, kad Statistikos departamentas yra vienas nepatikimiausių, mažiausiai situaciją atspindinčių rodiklių: privataus kaltinimo tvarka (galiojanti tik formaliai visiems, kadangi dėl kompleksinio psichologinio ir fizinio smurto namuose, įbauginta auka nesikreipia policiją. Tačiau jūs, kaip matau, nematote skirtumo, ar Petriukas miega vienoje lovoje su savo auka, ar ne.) sutvarkė taip, kad tik nedidelė dalis moterų, patiriančių nuolatinį smurtą namuose, kreipiasi į policiją ir jei kas ir gali pateikti arčiau realybės esančią statistiką, tai tik nevyriausybinės organizacijos, esančios arčiau aukos. Nuoširdžiai tikiu, kad nesate neįgalus ir pats galite susirasti oficialių tyrimų smurto prieš moteris tema. Skaičiai ir išvados iškalbingi. Tačiau, kaip jau supratau, bet koks FeFo duomenų pateikimas jūsų neįtikins, tad pasiieškokit pats: šių duomenų, atspindinčių situaciją, kuomet moterims saugiau viešojoj erdvėj nei namų, tikrai gausu, tame tarpe ir oficialių socialinių tyrimų.
O smurtas privačioje erdvėje NĖRA tapatus smurtui viešojoje erdvėje ne tik dėl teisinių, bet ir dėl socialinių prielaidų: auka gyvena kartu su smurtautoju, priešingai smurto viešojoj erdvėj atvejui, kuomet auka nėra susieta emociniais, ekonominiais ryšiais su smurtautoju, tad smurto privačioje erdvėje atvejai apsunkina baudžiamąjį procesą. „Dažnai pasitaiko atvejų, kad nukentėjusioji susitaiko su smurtaujančiu vyru, jam atleidžia, arba, bijodama jo ar giminaičių reakcijos dėl pavartoto smurto ir šeimyninės padėties paviešinimo, nesikreipia pagalbos.
Tuomet smurtautojas pasijaučia „padėties šeimininku“ ir toliau vartoja smurtą silpnesniojo atžvilgiu.
Ginti nukentėjusiąją dėl šeimyninio konflikto, jei ji nereiškia noro ir niekam nepraneša apie jos atžvilgiu vartojamą smurtą arba slepia smurtautojo veiksmus, nurodydama, kad „pati nukrito nuo laiptų“, galima tada, kai Baudžiamojo proceso kodekso 407 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos (pvz., nesunkus sveikatos sutrikdymas, fizinio skausmo sukėlimas, žmogaus veiksmų laisvės varžymas, šmeižimas, įžeidimas ir pan.) turi visuomeninę reikšmę ar jomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų.“-taigi, jau vien privataus kaltinimo tvarka, kuria praktiškai visais atvejais tenka naudotis smurto privačioje erdvėje aukoms moterims, nurodo „visuomeninės reikšmės“ (šis įstatyminis pagrindas sietinas ne su kuriuo nors vienu nusikalstamos veikos požymiu ar keliais iš jų, bet su įvairiais nusikalstamos veikos požymiais ir įvairiomis jos padarymo aplinkybėmis. Sprendžiant, ar nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę, kiekvienu atveju būtina įvertinti, kokie padariniai visuomenei, valstybei ir teisinei sistemai galėtų atsirasti, jeigu dėl šios veikos ir dėl kitų analogiškų veikų baudžiamasis procesas nebūtų pradėtas) nebuvimą (valstybinis kaltinimas, ką reiškia šiame taigi ir teisiniame kontekste jūs kaip ypatingai įžvalgus, aišku, žinote). Todėl kalbame apie nusikaltimo prieš moteris privačioje erdvėje Baudžiamajame įstatyme ir apskritai visoje teisinėje sistemoje kompleksinį „ignoravimą“ ne dėl to, kad konkretus teisės aktas kažkuriame straipsnyje nenumato, kad namuose ir ne namuose įvykęs smurtas traktuojamas skirtingai, o dėl to, kad patriarchalinėmis „vertybėmis“ grįsta LT politika įtvirtina sisteminę moterų subordinaciją-psichologinę, ekonominę ir socialinę jų priklausomybę ir esant šioms aplinkybėms dabartinės Baudžiamojo įstatymo nuostatos yra neįgalios visų pirma jų taikymo prasme.
Kas dar jus neramina?..
25 lapkričio, 2010 3:41 pm |
„Aha, aš lygiai taip pat galiu pareikšti, kad vyrų fizinis smurtas yra ATSAKAS į PIRMINĮ sutuoktinės psichologinį smurtą. Kuo mano pareiškimas blogesnis nei tamstos? Prieš švaistantis tokiais teiginiais reikėtų turėti labai stiprių argumentų jiems pagrįsti. Jei tų argumentų nėra – tai šitie teiginiai yra viso labo pigi demagogija“-vien tokia retorika iškreipia ne tik smurto prieš moteris, bet apskritai smurto visuomenėj problematiką: jei mes kalbame apie psichologinį / fizinį smurtą, tai jį ir identifikuokime, nesinaudodami logika „tu man, aš tau“, nes tokiu būdu legalizuojamas smurtas pačiu primityviausiu būdu.
„..galiu pareikšti, kad vyrų fizinis smurtas yra ATSAKAS į PIRMINĮ sutuoktinės psichologinį smurtą.“-negalite pareikšti, jei žinote faktus, socialinį kontekstą ir skaičius. Skaitykite, kas parašyta aukščiau, straipsnyje, ir apskritai SKAITYKITE SKAITYKITE IR DAR KARTĄ SKAITYKITE!!!.. arba tiesiog pasismeikite.