2011 03 24 LUNI Vilnius. Natalija Arlauskaitė “Kam moteriai balsas kine?”

Feministinis Frontas kviečia kovo 24 dieną, ketvirtadienį, 18:00 val. į VU Chemijos fakultete (227 aud.) vyksiančią Natalijos Arlauskaitės paskaitą „Kam moteriai balsas kine?“

Balso reikšmė feministinėje kino teorijoje išryškėja įvedus skirtį tarp sinchronizuoto ir nesinchronizuoto arba tarp diegetinio ir nediegetinio balso. Diegetinis garsas (ir balsas) yra tas, kurio šaltinį mes matome ekrane. Nediegetinis – tas, kurio šaltinio nematome. Feministinei kino teorijai rūpi, kaip balsas, ypač nediegetinis, funkcionuoja kine priklausomai nuo kalbėtojų lyties.
Klasikinis kino pasakojimas (→) ir kino aparatas (→) kuria reikšmių sistemą, kuriai būdingas vaizdo ir garso – ypač balso – sinchronizavimas: pasaulis yra toks, koks jis atrodo ir koks jis yra perteikiamas nepastebimo kino aparato, o ši tikrovės reprezentacija yra tiesioginė, išsami ir teisinga. Todėl nesinchronizuotas balsas kuria, viena vertus, alternatyvias interpretacijos galimybes, o kita vertus – išduoda kino techniką, gamybos procesą ir kino kalbos dirbtinumą.
Klasikinio laikotarpio Holivudo kine vyro balsas nediegetinis gali būti dvejopai: tai gali būti arba užkadrinis pasakotojo balsas (voice-over), kurio savininkas dažniausiai yra kuris nors filmo personažas, arba jis gali priklausyti veikėjui, kurio šiuo metu kadre nematome, bet iš konteksto žinome, kad jis yra mūsų regimoje erdvėje (voice-off). Moters balsas gali būti laikinai „nematomas“, bet jis beveik niekada nebūna užkadrinis. Pagrindinis vyro ir moters balso skirtumas: vyro balsas gali būti sakymo ir diskurso subjektas, o moters balsas tegali priklausyti vyro stebimam objektui ir būti diegetinio pasaulio elementu. Moters kūno atskyrimas nuo balso ir jo pavertimas grynu nebyliu reginiu paverstų ją racionaliai neperprantama ir taip leistų pasprukti nuo interpretacijos bei disciplinuojamojo stebėjimo. Jos balso savarankiškumas skatintų kėsintis į (vyriškąją) simbolinę tvarką, kurią manifestuoja kino aparatas. Todėl „iškūnytas“ moters balsas tampa svarbiu alternatyviojo kino (→) resursu.

Literatūra:

Mary Ann Doane, „Ideology and the Practice of Sound Editing and Mixing“, Film Sound: Theory and Practice, ed. by Elisabeth Weis and John Belton. – New York, Columbia University Pres, 1985, p. 54–62.
Mary Ann Doane, „The Voice in the Cinema: The Articulation of Body and Space“, Ten pat, p. 162–176.
Kaja Silverman, Acoustic Mirror: The Female Voice in Psychoanalysis and Cinema. – Indiana University Press, 1988.

Filmai:

„I Am Dina“ (Ole Bornedal, 2002)
„The Piano“ (Jane Campion, 1993)
„Riddles of the Sphinx“ (Laura Mulvey, Peter Wollen, 1977)
„Singin’ in the Rain“ (Stanley Donen, Gene Kelly, 1952)
„The Snake Pit“ (Anatole Litvak, 1948)

Renginys Facebook’e

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: