Archive for the ‘apie akcijas ir kitokį veiksmą’ Category

Virginie Despentes atsakas Jospinui ir visiems, kurie prieš santuoką

gruodžio 4, 2012

Image

Savo rinkiminės kompanijos metu socialistas F. Hollandas pažadėjo gėjų santuokos įteisinimą. Atitinkamas įstatymas bus svarstomas senate kitais metais. Ne tik dešinieji, bet ir kai kurie socialistai išreišė savo abejones; vienas iš ryškesnių pavyzdžių yra L. Jospinas. Labiausiai priešintasi medicininiam asistavimui homoseksualių moterų pastojimo atveju, tikriausiai jis nebebus įtrauktas į naująji įstatymą.

Apklausa rodo, kad Prancūzijoje 45 procentai katalikų ir 65 procentai bendrai apklaustųjų yra už santuoką visiems, tuo tarpu už įvaikinimą pasisako tik 53 procentai apklaustųjų. Katalikų bažnyčia kelis kartus išreiškė savo ypatingai priešišką nuostatą prieš santuoką visiems: 15 rugpjūčio Vyskupų Konferencijos vadovas, Paryžiaus arkivyskupas ir kardinolas A. Vingt-Trois pakvietė visus parapijiečius melstis už šeimą ir vyro-moters porą, Lyono arkivyskupas kardinolas Barbarinas nuogastavo, kad gėjų vedybos atvers kelią insestui ir poligamijai.

Lapkričio 16 d. 200 000 dalyvių protestavo prieš gėjų santuoką didžiausiose Prancūzijos miestuose. Lapkričio 18 d., ultra-katalikų organizacija Civitas organizavo eitynes Paryžiuje, kuriose dalyvavo 70 000 žmonių, jų metu jie sumušė Femen atstoves, kurios palaikė homoseksualų reikalavimus. Norėdamas šiek tiek numalšinti priešiškas aistras, prezidentas Hollandas paskubo pažadėti, jog merai, nenorintys tuokti homoseksualių porų, galės deleguoti savo funkcijas remdamiesi „sąžinės laisvės“ dispozityvu. Šis pasisakymas papiktino homoseksualus ir juos remiančią visuomenės dalį, vėliau prezidentas jo viešai atsisakė.  Gruodžio 16 d. bus rengiama atsakomoji demonstracija už santuoką visiems.

Pateikiame Virginie Despentes tekstą skirtą Lioneliui Jospinui ir visiems besipriešinantiems homoseksualių asmenų santuokai:

Taigi šią savaitę atėjo Lionelio Jospino eilė pasireikšti. Jis mano, kad mums dar negana prikalbėtų kvailysčių apie gėjų santuoką ir dovanoja mums savo solinę nuomonę. Būkite ramūs, čia gi ne homofobija. Jis juk nepasakė, kad galima daužyti vištgaidžius ar kankinti vyrbobių vaikelius mokyklose, jis tik norėjo perspėti – būkime atsargūs, ši santuoka „įvis močiutę į medžius“. „Žmonijos struktūra remiasi vyrų ir moterų santykiu“. Matote, kaip paprasta ir be homofobijos: lesbės ir gėjai nėra sudėtinė žmonijos dalis. Nors jie ir nėra sterilūs, bet negyvena santuokoje, todėl jie gi ne šimtu procentu žmogiški, jie ne žmogus-ir-žmogus, kaip, pavydžiui, ponas Jospinas. Beje, taip kalbėdamas jis nėra labai malonus ir su nevedusiais ar vaikų neturinčiais heteroseksualais, bet ponas Jospinas jau toks: jo idėja apie žmoniją – skambi, žmonija, anot jo, yra moterys ir vyrai, kurie gyvena kartu, kopuliuojasi ir gamina vaikus tėvynei.

Gaila moterų, kurios in fine, būdamos būtent šios žmonijos dalimi, „gavo į snukius“ tūkstantmečiais, bet juk tai žmonija ir nieko čia nepadarysi. Belieka sutikti, kad vienoje pusėje – didžioji žmonija, kuri turi institucinę teisę, o kitoje pusėje – ne tokia kilni kasta, ne tokia žmogiška. Tai va, šitoji turėtų džiaugtis, kad niekas jos nepersekioja, ir tegul nelenda prašyti valstybės teisių. Betgi visai tai (suprantate?) pasakyta be priešiškumo, be homofobijos ir aiškiai: kai kurie iš mūsų priklauso labiau žmonijai, kai kurie mažiau, na kaip pavyzdžiui, Proustas, Genet, Leducas, Wittig: jie yra mažiau žmogiški negu heteroseksualai. Taigi, anot Lionelio Jospino, man būtina suprasti štai ką, ir suprasti teisingai: nuo to momento, kuomet nečiulpiu bybio, aš esu nebe tokia svarbi. Nuo to momento aš nebeturėčiau reikalauti jokių teisių. Tai – sveiko proto išvada.

Bet svarbiausia, kad visa tai pasakyta be homofobijos priemaišų. Ir taip kiekvieną mielą kartą, kuomet heteroseksualams pasirodo kažkuo nepriimtina gėjų santuoka. Juos verčia pasireikšti sveikas protas, bet ne homofobija. Šioje diskusijoje nėra nei vieno homofobo. Jie tik prieš teisių lygybę. Ir, Jospino lūpose (supraskime teisingai) tai ne tik prieš homoseksualų ir heteroseksualų lygybę, bet ir prieš moterų ir vyrų teisių lygybę. Argi nesutiksite su tuo, jog, jeigu laikysimės įsigriebę šių kategorijų, mes niekada nebūsime lygūs?

Esu sau pasakiusi, kad nesu „moteris“ kaip tos, kurios miega su vyriškiais kaip jis nemokamai. Tačiau iki šio jo pasisakymo, nemaniau, kad nebegaliu savęs laikyti sudėtine žmonijos dalimi. Prabėgs šiek tiek laiko, kol aš su tuo susitaikysiu. Galbūt dėl to, kad lesbe tapau per vėlai, aš vis dar nepripratau, kad mane kas penkios minutės stato į vietą, į toleruojamos vietą.

Pradžioje ši santuokos problema manęs labai nedomino, bet, girdint juos visus, mums primenančius (be homofobijos), kad nesame verti heteroseksualų, pradėjo dominti.

Nežinau, kaip supranta žmoniją Jospinas. Dar visai neseniai moteris, kuri pastodavo ne santuokoje, tapdavo atstumtąja. O jei ji pastodavo nuo vedusio vyro, vardan pagarbos žmonijai jos gyvenimas tapdavo pragaru. Nieko nestebino, jeigu ją už tai norėdavo sudeginti kaip raganą – ant laužo užkeldavo ir už smulkesnius prasikaltimus. Lydimą akmenų krušos, ją išvydavo iš kaimo. Vaikas tapdavo benkartu, menkesniu už nieką. Praėjus keliems dešimtmečiams, niekas taip nebesielgia. Negi, anto Jospin, mes tapome mažiau žmogiškais? Negi žmonija tiek daug prarado? Kuriuo evoliucijos momentu mes turime atsisakyti tolerancijos?

Kaip daugelis gėjų santuokos priešininkų, Jospinas yra išsiskyręs. Kaip Copé[1], Le Penas, Sarkozy, Datti[2] ir tutti quantti. Šis derėjimasis su vedybų priesaika – vienas iš laimingų evoliucijos etapų. Išsiskyrusiųjų vaikai kenčia nesuskaičiuojamą patėvių ir pamočių aibę, juos supa ne mama ir tėtis, bet visas kolektyvas. Ne paslaptis, kad heteroseksualai skiriasi paprasčiau ir greičiau nei keičia mašinas. Ne paslaptis, kad neištikimybė – kolektyvinis sportas (siūlau paskaityti internete heteroseksualų komentarus po Petraeus[3] atsistatymo dėl neištikimybės savo žmonai ir greitai paaiškės monogamijos svarba heteroseksualų tarpe: jie ja netiki net per nago juodymą. Būti neištikimu – paprasta kaip kvėpuoti, ir visi labai piktinasi, jeigu kas nors į tai dar kišasi); be to, patirtis parodė, jog, jų nuomone, gimdyti vaikus ne santuokoje nėra jokia problema.

Jie netgi gali gimdyti vaikus ne santuokoje, patys būdami vedę, ir visi ploja rankomis. Aš – už visokios rūšies pank roką, ir ši draugiška didžiulė orgija, atvirai tariant, man atrodo gero skonio reikalu. Bet sakykite, kodėl tuomet toks moralinis lanstumas heteroseksualų, kurie vedybų priesaika šluostosi užpakalius, atžvilgiu ir kodėl toks pasipiktinęs kietumas kalbant apie homoseksualus? Ar jie suteps instituciją? Ar jie ją iškreips? Brangieji, netgi sukaupę visą destroy jėgą, mes jos neiškreipsime labiau negu jūs tai jau padarėte, mes iš anksto pralošėme… stebint dabartinę santuokos padėtį, tikrai nuostabu, kad vis dar norima ja naudotis. Vatikanas keikia poligamiją – dar vienas įrodymas, kad vieno maišo užteks lesbėms ir suskretusiems arabams, bet tai ne rasizmas ir ne homofobija, ne, būkime subtilesni. Ir visgi mergaitės ir moterys, kurios nešioja visą kūną dengiančią skarą nebėra dalis žmonijos, tos žmonijos, kurią apibrėžia ši [dabartinė] kairioji [valdžia][4]. Bet užteks – poligamija tenedrumsčia jūsų galvų: jūs jau joje gyvenate. Kuomet narsuolis moka tris alimentinius mokesčius, ar tai ne poligamijos forma?

Tegul katalikai ekskomunikuoja visus, negerbiančius institucijos, tepasirūpina vedusiųjų, kurie priklauso bažnyčiai, elgesiu – turės tiek darbo, kad jiems nebeliks laiko rūpintis norinčiais susituokti merijoje.

Tą patį galima pasakyti ir apie vaikus: palikite juos ramybėje, mes tikrai nepajėsime elgtis su jais taip šlykščiai, kaip elgiatės jūs. Baisesniais, neatidesniais, egoistiškesniais, labiau spjaunančiais į vaikus, neurotiškesniais ir nuodingesniais tėvais būti nebeįmanoma. Dėl šito galite būti ramūs. Didžiausiomis baisybėmis jūs rūpinatės puikiai. Jau neminint to, kad žmonija šiuo metu patiria daug didesnių neteisybių, dėl kurių nei gėjai, nei lesbės nėra kuo nors dėti, man atrodo, kad Lionelis Jospinas neteisingai pasvėrė savo susirūpinimų prioritetus. 2012-aisiais matėme daug brutalesnių, nesuvokiamų moralinių pažeidimų nei idėja, jog dvi moterys nori susituokti. Kas joje juos taip erzina? Suprantu, jiems nepatinka, jog kalės pamiršo savo antkaklius, juos erzina, kad nebegali jų įkinkyti į hetereoksesualumo jungą – baisiai nemalonus reikalas, darosi nelengva jas gerai prižiūrėti. Kartais, matote, auka nebenori, kad ją spaustų ir dar lauktų, kad už tai ji padėkotų savo budeliui. Maniau, kad nauja socialistų vyriausybė visiems padės tai suprasti. Bet ne, kai kurie socialistų atstovai ir toliau dalina žmones į dvi kategorijas: tikruosius ir tuos, kurie turėtų slėptis ir užtilti.

Man atrodo, kad, įsimylėjusi merginą (kuri, beje, atsisako būti laikoma moterimi, bet apie tai aš nebetęsiu, nes Lionelio Jospino mašina, brėžianti ribą tarp žmonių ir mažiau žmonių, visai subirs), aš praradau pusę savo pilietybės. Apima jausmas, kad mane nubaudė. Sakykite, o kaip suprasti kitaip? Mane nubaudė už tai, kad aš nebesu heterotė[5], t.y. nebesu šimtu procentu žmogiška. Trisdešimt penkerius metus buvau pilnateisė, o dabar turiu tenkintis tų teisių puse.

Man nepatinka, kad Valstybė taip ilgai delsia, kad neprimena Lioneliui Jospinui ir jo draugams katalikams, jog gali jie sau taip mąstyti kiek tinkami, bet teisė – ne jų pusėje. Jeigu rytoj sužinosiu, kad sergu smegenų vėžiu ir kad po šešių mėnesių viskas bus baigta, aš nerasiu paprastai įteisinamo kontrakto, kurį galėčiau pasirašyti kartu su žmogumi, su kuriuo gyvenu aštuonerius metus, ir negalėsiu garantuoti, kad viskas, kas mūsų, atiteks jai. Jeigu „mirtis mus išskiria“, viskas, kas priklauso man, priklauso jai. Jei būčiau hetereksualė, viskas išsisprestų per penkias minutes: vienas nuėjimas į meriją ir mano tampa jos, ir atvirkščiai. Bet aš lesbietė. Anot Jospino, visiškai normalu, kad mano testamentą sunku įteisinti, visai normalu, kad jį galima užginčyti ar kad ji turės sumokėti 60 procentų mokesčių tam, kad įgytų į jį teises. Mažytis mokestis ir visai ne homofobiškas, bet kažkodėl tik mes jį mokame, netgi gyvendami kartu. Visai normalu, kad bet kuris mano šeimos narys gali paprieštarauti jos teisei naudotis tuo, ką aš jai palieku – tokia nepriklausymo heteroseksualų pasauliui kaina.

Žmogus, su kuriuo gyvenu aštuoneris metus, yra vienintelis, žinantis, kas yra mano kompiuteryje ir kokia mano valia mano intelektualinio palikimo atveju. Norėčiau būti tikra, kad ji bus tas žmogus, kuris tvarkys mano palikimą, jeigu man kas nors atsitiks. Tai nei daugiau, nei mažiau to, kuo naudojasi hetereseksualai. Jeigu vidurnakčio demonas užvirs Jospino ar bet kurio hetereksualo kraują, šis galės be jokios bėdos palikti savo dalį turto bet kuriai jo pasirinktai heteroseksualei. Aš noriu tokios pačios teisės. Noriu tų pačių teisių kaip jo heterotės, tai yra, noriu tiksliai ir būtent tokių pačių. Aš moku tokius pačius mokesčius kaip hetero-žmogus, mano tokios pačios pareigos kaip jo, taigi, noriu tų pačių teisių. Man giliai nusispjauti ar Jospinas ir jo nehomofobai draugeliai, puikiai paskaičiuodami „pederastijos“ socialinę kainą, mane įtraukia į jų „žmonijos“ sąvoką ar ne, aš noriu, kad Valstybė jam aiškiai pasakytų, kad esu žmogus kaip visi kiti, netgi be bybio kelnėse. Netgi jeigu aš negaminu vaikų savo šaliai.

Palikimo klausimas santuokos institucijoje yra pagrindinis. Ilgą laiką kurti, akli, gimimo deformuoti žmonės negalėjo paveldėti. Jie nebuvo pakankamai žmogiški. Logiška, kad tai – praeitis. Moterys taip pat negalėjo paveldėti. Jos neturėjo sielos. Jų reprodukciniai organai joms
draudė dalyvauti polio reikalų svarstyme. Savo metu žospenai buvo tribūnoje vadinti Proudhonu[6]. Aš noriu gyventi šalyje, kurioje žospenams neleidžiama rūšiuoti žmonių į tuos, kuriems galima pritaikyti žmogaus vardą, ir tuos, kurie turi gyventi gėdoje.

Randu vienintelį žodį įvardinti priešiškumui, kurį jaučiu savo atžvilgiu nuo pat šios kelis mėnesius besitęčiančios diskusijos pradžios, ir šis žodis yra homofobija. Aš augau kaip heteroseksualė, visą tą laiką manydama, jog turėti tokias pat teises kaip visi yra normalu. Aš senstu kaip lesbietė ir įspūdis, jog pasenę plaukuotieji sprendžia mano likimą ir skelbia mane „iškrypusia“, man nepriimtinas. Aš noriu turėti pasirinkimo galimybę: tuoktis ir ne. Niekas neturi teisės knistis su kuo aš miegu ar su kuo aš gyvenu. Neturiu jaustis nubausta už tai, kad nepriklausau heteroseksualams.

Aš jus visus su jūsų supuvusiomis santuokomis palieku ramybėje; su jūsų bambliais, kurie niekada nešvęs kūčių šeimoje, toje pradinėje šeimoje, kuri susprogo į dvi, keturias, dešimt.

Tvarkykitės su savo suknista heteroseksualija kaip jums patinka, susiraskite kvailes, kurios jus čiulps nemokamai ir dar čiulbuos, kaip tai puiku, vos minutę prieš priversdamos jus mokėti kompensacinę išmaldą. Gyvenkite savo sušiktą gyvenimą, apie kurį taip suokiate, ir duokite teises gyventi manąjį kaip noriu aš, su tomis pačiomis pareigomis ir kompensacijomis, kaip ir jūs.

Ir tuo pačiu, maldauju, nustokite platinti psy[7] kvailystes apie įvaikintus vaikus, kurie esą turį įsivaizduoti, kaip jų tėvai juos pradėjo drauge. Vieno įvaikinto asmens vaikams girdėti tokį piktžodžiavimą yra nepakeliama. Bet svarbiausia, nustokite manyti, jog mažasis korėjietis ar mažasis hajitietis, žvelgdamas į savo kaukazietiškus tėvus, įsivaizduoja, kaip jis gimė iš jų įščių.

Jis buvo įvaikintas, jo gyvenimas klostosi gerai ar blogai, tačiau, bet kokiu atveju, jis puikiai žino nesąs biologinis šios poros vaikas. Nustokite mums kišti tėvo-motinos modelį: mes puikiai žinome, kad daugelis vaikų auga už jo ribų ir kad taip buvo visuomet. Kuomet šalių vadovai ruošiasi paskelbti karą, jiems nusispjauti, kad tuo jie dalyvauja naujos našlaičių kartos kūrime.

Baikite įsivaizduoti, kad vakarietiškas heteroseksualus modelis yra vienintelis, tinkantis apibrėžti gyvenimą kartu, vienintelis, galinti apibrėžti žmonijos sudėtines dalis. Jūs ropščiatės ant vištgaidžių ir vyrbobių nugarų giedoti liaupses sau. Nereikia, mes čia esame ne dėl to. Apskritai, jūsų gyvenimas – gan sušiktas, jūsų meilės istorijos – apgailėtinos, ir nebeapsimeskinėkite, kad tai nėra akivaizdu. Palikite iškrypėlius ir iškrypėles tvarkytis savo gyvenimus kaip jiems patinka. Niekas nenori kopijuoti jūsų gyvenimo modelio. Užuot statę kalėjimus, verčiau pasirūpinkite benamių prieglobsčiu – bent jau tai pakeistų visų gyvenimus. Miegoti ant kartoninės dėžės ir nerasti kur nusišlapinti – ne gyvenimo pasirinkimas, bet politinis teroras. Štai kodėl mane dar labiau stebina, kad jus, tiek Jospiną, tiek Vatikaną, taip keri santuoka, o skurdas, tuo tarpu, jums atrodo visiškai pakeliamas.

   

   Apie autorę  VIRGINIE DESPENTES:

Virginie Despentes – aktyvi feministė, rašytoja ir kino režisierė, gerai žinoma Prancūzijoje ir už jos ribų. Jos pirmasis filmas pagal to paties pavadinimo jos romaną „Dulkink mane“(„Baisemoi“, kartu su C. Trinh Thi, 2000) sukėlė cenzūros skandalą: Valstybės Taryba (Conseil d‘Etat) uždraudė šio filmo eksplotaciją kino teatruose, tuo sukeldama daugelio meninkų pasipiktinimą. 2006 metais V. Despentes išleido ese „King Kongo teorija“ (King Kong théorie), kuris tapo vienu iš svarbiausių dabartinio feminizmo manifestų. 2010 metais pasirodė jos romanas Apocalypse bébé, už kurį ji buvo apdovanota Renaud premija.

Tekstas buvo išspausdintas “Têtu” žurnalo lapkričio numeryje.

Iš rancūzų kalbos vertė Kristina Mitalaitė,

redagavo Nida Vasiliauskaitė


[1] Svarbiausios prancūzų dešiniosios partijos, UMP vadovas.

[2] Gimusi neturtingoje imigrantų magrebiečių šeimoje, Rachida Datti buvo paskirta Sarkozy
teisingumo ministre – taip šis norėjo papuošti savo politinę vitriną teisių lygybės ir nerasistiniu
pavyzdžiu.

[3] Davidas Patraeus, CIA direktorius, atsistatydinęs šio mėnesio pradžioje.

[4] Įstatymas, draudžiantis dengti veidą viešoje erdvėje, tai yra viešose įstaigose (parkai, kavinės, vaikų darželiai…), buvo priimtas 2010 m. rugsėjo 14 dieną. „Atviro veido respublika“ – rasistinis įstatymas, nes skirtas išimtinai musulmonėms, nešiojančioms nikabas, hidžabas ir burkas. Socialistai, kurie taip pat nepritaria veido dengimui, įstatymo balsavime nedalyvavo. Naujasis vidaus reikalų ministras socialistas E. Vallsas aiškiai pasisakė prieš hidžabo nešiojimą.

[5] Prancūzų kalboje įsigalėjo šie sutrumpinimai: vietoj homosexuel(le) yra naudojanas homo, kaip ir vietoj heterosexuel(le)- hétéro; hetera apibrėžia heteroseksualią moterį, kuri suvokia savo padėties skirtumą ir nelygybę heteroseksualių vyrų atžvilgiu, heterotte homoseksualų žodyne yra neigiamas heteroseksualės moters apibrėžimas: tai ta, kuri tenkinasi savo padėtimi visuomenėje ir savo padėtimi vyrų-moterų santykiuose, gali būti homofobiška; šis terminas taip pat gali apibrėžti heteroseksualią moterį, kuri seksualinio smalsumo ir pikantiškumo vedama gali įsitraukti į laikinį romansą su lesbe.

[6] Prancūzų anarchistas, ekonomistas ir sociologas (1809-1865), žymus savo pasisakymais apie tai, kad moteris nėra lygi vyrui nei visuomenėje nei šeimoje.

[7] Prancūzų kalboje šis sutrumpinimas bendrai apibrėžia psichoanalitiką, psichiatrą ir psichologą.

Kovo 8-oji kitaip: moterys, vyrai ir mitai apie feminizmą

sausio 31, 2012

Feministinis Frontas kviečia į Kauno moterų draugijos inicijuojamą konferenciją-eksperimentą „Kovo 8-oji kitaip: moterys, vyrai ir mitai apie feminizmą“.

Renginys vyks kovo 8d., ketvirtadienį, Kauno viešbutyje Europa Royale (Miško g. – 11).


Preliminari darbotvarkė:

09.30-10.00 Dalyvių registracija
10.00-10.30 Konferencijos atidarymas
10.30-11.25 Diskusija “Ar tikrai balsuosime už moteris?” (dalyvauja kandidatės į Seimą)
11.25-12.00 Margarita Jankauskaitė “Visuomenės pažanga ir lyčių lygybė”
12.00-13.00 Pertrauka
13.00-13.35 Feministinis Frontas (FeF) Interaktyvus testas-viktorina „Viskas, ką visada norėjote sužinoti apie feminizmą, tik nedrįsote paklausti” 
13.35-14.10 Birutė Sabatauskaitė, Laima Vaigė “Šeimos politikos klystkeliai”
14.10-14.30 Pertrauka
14.30-16.25 Darbo grupės (Workshop’ai) :

  1. Gender in the box (Roberta Raudonė, Feministinis Frontas)
  2. Karas šeimose: naujienos iš fronto Lietuvoje ir pasaulyje
  3. Perkamas seksas: drausti, bausti ar legalizuoti
  4. Reprodukcinės teisės: jauniems ir suaugusiems
  5. Vyrų klausimas ir feminizmas (Justinas Pladas, Feministinis Frontas)

16.25-17.00 Ugnė Marija Andrijauskaitė “Vyrų dešros,moterų mėsa: lyčių įvaizdžiai reklamose”
17.00-17.30 Eitynės nuo Soboro iki Istorinės prezidentūros: “Ne gležnos gėlės, o solidūs įstatymai!”

REGISTRUOTIS iki Kovo 7d. el.paštu kmd.asoc@gmail.com

Daugiau info: 865052858

Renginys Facebook’e

Apostazė 2011: Katalikų hierarchai tęsia išsisukinėjimus

balandžio 16, 2011

2011 balndžio 15 dieną Feministinis Frontas surengė apostazės akciją, į kurią susirinko per 20 įvairiausių žmonių, nusprendusių atsiskirti nuo Romos Katalikų Bažnyčios (RKB) institucijos. Ši apostazės akcija jau antra, kadangi pirmosios apostazės akcijos, vykusios 2010 birželio 30d., dalyviai nesulaukė jokio Bažnyčios hierarchų atsako. Panašu, kad šių metų dalyvių paraiška vėl bus ignoruojama. Išvadinęs dalyvius neracionaliai mąstančiais Arūnas Poniškaitis pareiškė nematąs poreikio išduoti apostazės liudijimus, nors akivaizdu, kad toks poreikis yra. Tiesa, ironiška, kad vyskupas paskyrė susitikimą tuo metu, kai raštinė, registruojanti prašymus, jau nedirba.

Šia akcija siekiama atsiskirti nuo RKB ne tik de facto, bet ir de jure. Feministinis Frontas griežtai nepritaria antihumanizmo principais vykdomai represinei politikai. Kiekvieno kritiškai mąstančio asmens orumą žemina diskriminacinė, mizoginiška lyčių politika, LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualių, transseksualių) bendruomenės žmonių niekinimas, seksualumo demonizavimas. Negana to ši įstaiga, kuri slepia (pateisina?!!!) pedofilijos nusikaltimus, drįsta reikšti pretenzijas moralės klausimais.

Mizoginija, homofobija ir pedofilija – tai Švč. Trejybė, ant kurios pastatytas visas tariamas RKB humanizmas.

Feministinis.Frontas@gmail.com

+37061617324

FeF reportažas iš FiDi: „Fizikai – jėga, filologės – pramoga“?

balandžio 4, 2011

VU pavasaris prasideda Fidi švente, kai nuo Fizikos fakulteto saulėtekyje procesija su Dinu Zauru per visą miestą iki VU centrinių rūmų keliauja pas filologes. Juk dinozauras suvalgęs vieną iš šių mergelių ir kiekvieną pavasarį tradiciškai atsiprašo. Ši šventė yra tapusi „akademine“ lyčių stereotipų manifestacija, kuomet  nuostata, kam yra tinkama moteris, kam – vyras, pasireiškia per formuojamą vaizdinį, kad filologija tai „moteriškas“ mokslas („filologynas“ vadinamas makštynu), o fizika – „vyriškas“. Čia taip pat į pagalbą ateina   dinozauras, kaip seksualinės galios simbolis, stiprus Vakarų kultūros vaizdinys, šalia kurio būtina nekalta mergelė, kuri baigia savo dienas pasyviai suryjama (seksualiai suvartojama). 2010 metais šūkiai „fizika –  jėga, filologės-pramoga“ bei „ko laukiat, iškart duokit“-buvo iškalbingi Fidi tradicijų įprasmintojai.

Anų metų pavasarį Feministinis Frontas (FeF) surengė akciją pasipriešinti šiai seksizmo sklaidai, prisidengiant „Fidi tradicijom“. Akcija buvo sutikta priešiškai, iš konkrečių organizatorių net agresyviai, susilaukta grasinimų ir necenzūrinių žodžių akcijos dalyvių adresu, neduota laisvai išsakyti akcijos tikslų bei priežasčių.

Šiais, 2011-aisiais, seksistinių šūkių nesigirdėjo, filologės atviro seksualizuoto pasirodymo nesurengė, iš Filologijos dekano pasigirdo net: „filologija – jėga, fizikai – tik pramoga“,  tačiau tradicija akademinę studentų šventę paversti heteronormatyvia, lyčių stereotipus įtvirtinančia „švente“ gyvuoja iki šiol. Tai patvirtino ir kalbintų šventės dalyvių bei stebėtojų mintys: minėtuose praeitų metų seksistiniuose šūkiuose nematę „nieko blogo“ ir „vertinę teigiamai“ ar bent jau „nesusimąstę“ apie šūkių prasmę, teigę, kad kiekvienoje veikloje reikia „pramogos“, o jei ta pramoga „filologė“, tai „irgi labai gerai“ ir kol ši (fidi lyčių pasiskirstymo) tradicija gyva ir eina iš visuomenės nuostatų, ją nutraukti „negražu būtų“..

 

Feministinis.Frontas@gmail.com

+37061617324

 

FeF’o reakcija į Ričardo Doveikos homofobiją ir mizoginiją

balandžio 3, 2011

Neseniai pasirodžiusiame straipsnyje apie knygos pristatymą Ričardas Doveika išsakė mintis apie homoseksualumo priežastis, neva remdamasis genetikų nuomone. Pristatyme kunigas teigė, kad „pabendravęs su homoseksualaus žmogaus šeima sužinai, kad jo motina yra pasidariusi kelis abortus“, o pasakymas: „Mama, aš esu gėjus“ iš tiesų reiškia  „Mama, tu esi agresorė, aš tavęs bijau“. Taip pat, anot madų žinovo R. Doveikos, homoseksualumas tėra mados reikalas. Tokiu būdu  R. Doveika prisideda prie homofobijos skleidimo Lietuvoje ir prie moterų žeminimo ir menkinimo.

Feministinis Frontas(FeF), reaguodamas į tokį homofobišką ir mizoginišką pasisakymą, 2011 balandžio 1d. įteikė kunigui R. Doveikai diplomą už „pažangų“ mąstymą. Įteikus diplomą, kunigas gynėsi, teigdamas, kad tai esą ne jo nuomonė. Jog jis  tik perteikė genetikų mintis, tačiau paklaustas, kokiais konkrečiais genetikais remiasi, jokio atsakymo nepateikė.

Feministinio Fronto informacija

Feministinis.Frontas@gmail.com

Apostazė 2011 šiandien!Susitinkame 15.40 prie Katedros bokšto!!!

kovo 27, 2011

Feministinis Frontas 2011 04 15 kviečia į KOLEKTYVINĘ APOSTAZĖS AKCIJĄ 2011. Kviečiame reaguoti, priešintis ir pasmerkti katalikų bažnyčios vykdomą diskriminacinę politiką, kišimąsi į valstybės politinius procesus, pedofilijos nusikaltimų slėpimą (pateisinimą?!) bei „moralinio monopolio“ savinimąsi.

Primename, kad praėjusiais metais įvykusi apostazės akcija tapo dar vienu Katalikų Bažnyčios spekuliacijų religinėmis dogmomis objektu.

Kunigas Kęstutis Kėvalas, komentavęs kolektyvinę apostazės akciją naujienų portalui „Delfi“, teigė, kad žmogus turi teisę atsisakyti formalaus ryšio su bažnyčia. Kanonuose toks formalaus ryšio nutraukimas yra numatytas kaip apostazės procedūra, kuria atiduodama duoklė asmens laisvam apsisprendimui. Tačiau apie kokį „laisvą apsisprendimą“ mes kalbame? Ar apie tą, kai dar nesąmoningo amžiaus kūdikis prievartiniu krikšto sakramentu įtraukiamas į bažnyčios bendruomenę? O gal mes turime omeny tai, kad bažnyčia nesutinka padaryti įrašų krikšto knygose apie atsisakymą priklausyti jų bendruomenei ir neišduoda tai patvirtinančių liudijimų? Taigi turbūt reiktų suprasti, kad prievartinis žmonių įtraukimas į bažnyčios bendruomenę ir ne mažiau prievartinis žmonių laikymas joje ir yra tas katalikų hierarchų vadinamasis „laisvas apsisprendimas“.

Pažymėtina, kad atsisakymo priklausyti Romos Katalikų Bažnyčiai (RKB) pažymėjimai BUVO IŠDUODAMI vyskupo Juozo Tunaičio. Tokių liudijimų išdavimas sustabdytas tik vėliau, esą RKB „nėra įpareigota“ teikti tokių liudijimų, o atsiskirti nuo RKB esą galima tik „dvasiškai“, o ne juridiškai. Tai dar viena patogi bažnyčios „kanoninė tiesa“, per prievartą laikanti asmenis bažnyčios bendruomenėje. Juk krikštas atsispindi biurokratiniame lygmenyje, išduodant „krikšto liudijimus“, padarant įrašus krikšto knygose ir taip gausinant bažnytinę bendruomenę, tačiau priešingas liudijimas neišduodamas, argumentuojant „pakenkimu RKB autoritetui“[1].

Taip pat paminėtina, kad Kanonų teisė nesutrukdė ne tik Juozui Tunaičiui išduoti atsisakymo priklausyti RKB pažymėjimus, bet vėliau ir Panevėžio vyskupijos klebonui J.Bučeliui, išdavusiam oficialius pranešimus dėl įrašų krikšto knygose padarymo apie konkretaus asmens atsisakymą priklausyti RKB.

Tad kodėl kanonų teisė tampa bažnyčios politiniu manipuliacijos instrumentu, neigiančiu bažnyčios bendruomenės narių laisvo apsisprendimo teisę?

NEBŪK STATISTINIS VIENETAS – BŪK APOSTATAS!

Balandžio 15 dieną 15.40 val. susitinkame prie Vilniaus Katedros bokšto. Reikia turėti asmens dokumentą ir prašymą-pretenziją (prašymus reikia turėti tiek pirmą kartą einantiems apostuotis (žr. pirmą pavyzdį), tiek asmenims, nesulaukusiems jokio bažnyčios atsakymo po pirmojo bandymo atsisakyti priklausymo RKB (žr. antrą pavyzdį).

Pridedame prašymų ir apostazės liudijimo-pranešimo apie krikšto knygoje padarytus įrašus pavyzdžius.


[1] 2010 metais per apostazės akciją A. Poniškaitis teigė, kad atsisakymo priklausyti RKB liudijimai nebeišduodami todėl, kad atsiduria internete ir taip menkina bažnyčios autoritetą.

Renginys Facebook’e

Feministinis.Frontas@gmail.com

+37068635099

ANTIFA Lietuva

kovo 22, 2011

Prieš 20 metų Sąjūdžio sukelta „aksominio” nacionalizmo banga ima virsti grėsmingu neonacizmo cunamiu. Užsidėjęs madingą euroskepticizmo bei tautinės kultūros puoselėjimo kaukę, ultradešinysis lietuviškasis nacionalizmas pastaruoju metu perauga į atvirą rasizmą ir ksenofobiją. Tūkstantiniai neonacių maršai, skanduojantys „Lietuva – lietuviams!”, smurto bei agresijos prieš kitataučius demonstravimas, ultradešiniųjų radikalų įsiliejimas į aukščiausius valdžios ešelonus – visa tai leidžia daryti išvadą, kad 20 metų Lietuvos valdžios propaguojamas patriotizmas jau peraugo į kraštutinę savo formą, artimą fašizmui.

Lietuvos valdžia draudžia prieš jos politiką nukreiptus taikius mitingus ir demonstracijas, tačiau leidžia laisvai žygiuoti neapykantą skleidžiantiems ultranacionalistams. Policija skina kelią agresyviems skinheadams, leidžia jiems smurtauti ir šiurkščiai „pakuoja“ jų oponentus. Tautinės valstybės valdžia ir policija visada bus nacionalistų pusėje. Šlykščią neapykantą kurstantį nacionalizmą turėsime įveikti mes patys.

Tinklaraštis „Antifa Lietuva“ siekia užkirsti kelią lietuviškojo neonacizmo užuomazgoms. Tai daroma viešinant neonacių veiklos faktus, propaguojant tautinę ir rasinę santaiką, agituojant už toleranciją, pakantumą bei solidarumą. Tinklaraščio kūrėju gali tapti bet kuris žmogus, pasinaudojęs „Prisidėk“ skiltimi ir atsiuntęs įdomios informacijos.

http://www.antifa.lt

 

Kovo 8 d. – be lyčių stereotipų!

kovo 2, 2011

Stiprios ir laisvos moterys (Asociacija LGL) ir anarchofeministinis judėjimas Feministinis Frontas kviečia šią kovo 8 d. būti kartu, pažymint šimtąją Tarptautinę  Moters dieną.

Dabartinė moters diena pradėta švęsti po to, kai 1910 m. kovo 8 d. Kopenhagoje vykusioje tarptautinėje moterų konferencijoje aktyvi moterų teisių gynėja Klara Cetkin pasiūlė kasmet vieną dieną skirti dėmesį moters kovai už laisvę ir lygias teises. 1911 metų kovo 8 d. pirmą kartą Tarptautinė moters diena buvo minima Vokietijoje, Australijoje, Danijoje,  Švedijoje.

Šią dieną norime pažvelgti į situaciją Lietuvoje ir atkreipti dėmesį į egzistuojančias diskriminacines nuostatas. „Šiandien Moters diena žymi nebe judėjimą, o kažką panašaus į profesinę šventę: kaip ir viduramžiais, „moteris“ postsovietiniame pasaulyje dar dažnai reiškia socialinį statusą, luomą, užsiėmimą (socialinių vaidmenų sąrašas à la „teologas, valstietis, studentas, prekijas, aludaris, senjoras, moteris“ tada atrodė visiškai homogeniškas, nejuokingas), būdingą ir privalomą „joms visoms“, o ne tiesiog anatomines charakteristikas. Per „moterį“ jokia kita tapatybė nesimato (ir neturėtų matytis – pridurtų konservatoriai, mat vyras, jų manymu, gali būti daug kuo, o moteris – tik „moterimi“, ar bent jau pirmiausia „moterimi“)“, – teigia filosofė N.Vasiliauskaitė.

Šiandien Kovo 8-oji manifestuoja heteronormatyvumą, t.y. idėjas, praktikas, socialines normas, kurios padeda išlaikyti heteroseksualumą ir heteroseksualią kultūrą privilegijuotą, normalizuotą ir, blogiausia, natūralizuotą, neturinčią alternatyvos.

Heteronormatyvumas naikina  asmenybės unikalumą, išskirdamas „vyrą“ ir „moterį“ su aiškiomis lytims priskirtomis rolėmis, kurios jau nuo mažens mus „įpareigoja“ elgtis kaip pridera „berniukui“ ar „mergaitei“. Lyčių vaidmenų formavimas vyksta visur – pakanka įsijungti televiziją, atsiversti laikraštį ar užmesti akį į reklamą.  Lyčių binarinis konstravimas akivaizdus: „moteris“ – tai vaiko prižiūrėtoja, namų šeimininkė, tvarkinga, tyli, jautri, nuolanki, iracionali ir pan.; „vyras“ – tai vadovas, pinigų „kalikas“, geras matematikas, atletiškas, netvarkingas, triukšmingas, nereiškiantis emocijų, agresyvus.

Tai yra lyčių stereotipai, taigi ir heteronormatyvumas, kuriuo siekiama apriboti asmenybes, t.y. nurodyti, koks ar kokia turi būti, ką privalai mylėti, kokios karjeros ne/siekti. Tačiau juk asmenybės ypatumus ir kiekvieno mūsų unikalumą lemia ne biologija, o mes patys!

Šią kovo 8 d. kviečiame susimąstyti, kam mums reikalingos ir ar reikalingos socialiai sukonstruotos lytys, tokia lytiškumo samprata, kuri cenzūruoja, riboja ne tik mus, bet ir mūsų vaikus, kuri nepalieka galimybės pažinti ir realizuoti save, augti, tobulėti, skatina panieką, nepagarbą, diskriminaciją.

Sakome ne heteronormoms ir „natūraliai lyčių tvarkai“ – būkime savimi,  būkime atviri įvairovei, individualumui, gerbkime kiekvieną asmenį, nepaisant lyties, lytinės orientacijos, amžiaus, negalios, rasinės ar etninės priklausomybės. Gyvenkime be stereotipų, išsilaisvinkime iš normų!

Renginiai:

Akcija socialiniame tinkle “Facebook“: „Esu laisva (-s) kurti save”: visą kovo 8 dieną  raginame visas (-us) pakeisti savo profilio nuotrauką, į „kitokias“ lytis, į queer gender, skelbti stereotipus neigiančias ir heteronormoms prieštaraujančias frazes, šią problematiką nagrinėjančius tekstus, straipsnius, dainas. Dalinkimės ir komentuokime!

Kūrybinės dirbtuvėsPerdirbkime heteronormas!”, 18 val., LGBT centras Jakšto g. 22-15;

Vilniaus miestas be lyties stereotipų, 20 val.  renkamės LGBT centre Jakšto g. 22-15;  Nesuvaržyto (normatyvumu) baro rinkimai.  Alus tiesiog iš bokalų (ne moteriškų ir ne vyriškų. Aprangos kodas: būk, kas esi, o ne kas privalai būti.

Renginys Facebook’e.

Apie akciją “Atsiimkime naktį”

spalio 17, 2010

Visuomenė, reaguodama į smurtą prieš moteris, 1975 metų spalį JAV inicijavo akciją Take Back the Night, kuri vėliau išplito po įvairias pasaulio šalis. 2010 10 16 Feministinio fronto organizuotos akcijos „Atsiimkime naktį“ dalyviai išėjo į naktinį Vilnių susigrąžinti saugią aplinką ir garsiai atsisakė būti smurtaujančios visuomenės dalimi ”

Akcija įvyko gana spontaniškai. Nors buvo suplanuota eiti viena nedidele stoties rajono gatvele, kurioje paprastai įvyksta daug nusikaltimų, dalyvių entuziazmas peraugo į visą žygi pagrindinėmis senamiesčio gatvėmis – raginimai nelikti abejingiems aplink mus kerojančiam smurtui aidėjo Gėlių gatvėje, Sodų, Seinių gatvėse, mažoje Pylimo gatvės atkarpėlėje, Bazilijonų, Aušros Vartų, Didžiojoje gatvėje, Pilies gatvėje, Katedros aikštėje, Gedimino prospekte, Vilniaus gatvėje ir baigėsi Vokiečių gatvėje.

Mūsų įprastose erdvėse skambėjo šūksniai „ne smurtui šeimoje, ne smurtui gatvėje – smurtui ne!“, „Muša – reiškia nemyli“ ir pan. Vienas iš akcijos tikslų buvo atkreipti visuomenės dėmesį į tai, kad tiek smurtas gatvėje, tiek smurtas šeimoje yra vienas ir tas pats smurtas, vienas ir tas pats nusikaltimas, todėl labai neteisingas skirtingas šio nusikaltimo traktavimas. Asmenis, patyrusius smurtą viešojoje erdvėje, gina visa teisinė sistema – už šį nusikaltimą smurtautoją galima apkaltinti chuliganizmu, viešosios tvarkos pažeidimu, lengvu, sunkiu ir pan. kūno sužalojimu, tyrimą vykdo valstybiniai pareigūnai, todėl aukai nereikia pačiai ieškoti įkalčių. Asmenys, patyrę smurtą namų erdvėje, negali apkaltinti smurtautojo nei chuliganizmu, nei viešosios tvarkos pažeidimu, auka pati turi surinkti įkalčius, auka nesulaukia jokios paramos iš valstybinių pareigūnų. Statistiškai viešosiose erdvėse smurtą dažniausiai patiria vyrai, o privačioje erdvėje – moterys. Taigi iš esmės turime įteisinto smurto prieš moteris situaciją Lietuvoje, kuriai svarbu priešintis. Smurtas namuose, smurtas gatvėje – tas pats smurtas! Taip pat netoleruotinas ir toks pats nenormalus reiškinys!

Akcijos pabaigoje (Vokiečių gatvėje) įvyko simbolinis smurto sutriuškinimo ritualas – smurtas buvo sutryptas, suplėšytas ir išmestas visiems laikams!

feministinis.frontas@gmail.com

+37061617324

Kviečiame atsiimti naktį kartu!

spalio 10, 2010

Kviečiame visas/visus spalio 16 dieną 20:00 val. drąsiai pražygiuoti viena iš stoties rajono gatvių (pylimo gatve), garsiai išreiškiant nepritarimą smurtui ir kuriamam visuotiniam baimės jausmui. Susitikimo vieta – gėlių stotelė.

Mūsų visuomenėje įprasta bendravimo forma yra smurtas. Lengviausiai identifikuojame fizinį smurtą ir aplenkiame tokią smurto formą kaip psichologinis smurtas. Tyrimų duomenimis 87 proc. moterų patiria psichologinį smurtą[1], beveik pusė – fizinį. Paprastai prieš moteris šeimoje smurtauja jų partneris ar sutuoktinis (91,1 proc. atvejų). Pasauliniais duomenimis smurtas prieš moteris yra tokia pat dažna mirties ar nedarbingumo priežastis (tik retai tai nurodoma oficialiai), kaip ir vėžys. Net ir nėščiosios dažniau būna nužudytos, negu kad miršta dėl komplikacijų nėštumo metu.

Nors mūsų visuomenė jau daug girdi ir mato (būtent – mato!) smurto prieš moteris atvejų, tačiau visuomenės sąmoningumas keičiasi labai lėtai ir vis dar aukos yra labiau smerkiamos nei smurtautojai bei dažnai jos nesulaukia reikalingos pagalbos iš aplinkinių. Dažna to priežastis – abejingumas, nenoras kištis “ne į savo reikalus”. Turime suvokti, kad smurtas ir prievarta, naudojama prieš asmenį, yra VISŲ MŪSŲ reikalas. Tai socialinė problema, o ne vien šeimos ar aukos reikalas. Visų pirma tai liečia VISĄ VISUOMENĘ, kurioje vis dar gajos patriarchalinės nuostatos.

Taigi ar iš tiesų smurtas prieš moteris mūsų visuomenėje toks dažnas reiškinys? Deja, kaip rodo statistiniai bei tyrimų duomenys, taip. Jungtinių Tautų gyventojų fondo duomenimis kas trečia moteris pasaulyje yra patyrusi smurtą. Lietuvoje, pvz., 2009-aisiais pareigūnai nagrinėjo 11 tūkst. skundų ir pranešimų apie smurtą privačioje erdvėje, iš jų – 7423 dėl smurto prieš moteris [2]. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad moterys dažniausiai smurtą patiria namų erdvėje (smurtaujant partneriui, sutuoktiniui), o vyrai – viešosiose erdvėse. Tačiau smurtas namuose dažnai iš viso nelaikytinas nusikaltimu(?!!!), todėl priešingai nei vyrai aukos moterys pagalbos nesulaukia.

Visuomenė, reaguodama į smurtą prieš moteris, 1975 metų spalį JAV inicijavo akciją Take Back the Night, kuri vėliau išplito po įvairias pasaulio šalis. Fizinis, psichologinis ar ekonominis smurtas neturi būti toleruojamas. Jeigu tai nevyksta su manimi, tai nereiškia kad to nėra visai! Todėl solidarizuokimės kovai prieš smurtą ir susigrąžinkime saugią naktį! Išdrįskime išeiti į naktinio Vilniaus pavojingas erdves, išguidamos/išguidami smurtą ne tik iš gatvės, bet ir iš tarpusavio santykių! Panaikinkime smurtą kaip įprastą bendravimo formą! Siekime, kad smurtas nustotų egzistavęs kaip įprastas mūsų tarpusavio santykių elementas!

Džiugiai pranešame, kad prie akcijos pareiškė norą prisijungti ir Tolerantiško jaunimo asociacija (TJA), kurios misija – skatinti pagarbą visuomenėje kitaip mąstantiems žmonėms bei diskriminuojamų asmenų grupėms.

Jei kyla klausimų, susisiekite su mumis el. paštu feministinis.frontas@gmail.com arba tel. nr. +37061617324


[1] Dauguma moterų (nuo 30 iki 80 proc.) nelaiko smurtu įžeidimų, žeminančių juokų, barimo, ignoravimo, netgi asmeninio gyvenimo kontroliavimo, nepagrįsto pavydo ir trukdymo bendrauti su artimaisiais bei draugais, ką specialistai vertina kaip psichologinį smurtą.

[2] kaip visame pasaulyje yra įrodyta, statistiniai duomenys, atvejai užregistruoti policijoje parodo tik ledkalnio viršūnę, jie parodo mažiau nei ¼ realiai įvykusių smurto atvejų