Archive for the ‘LUNI paskaitos’ Category

2011 04 14 LUNI Vilnius. Filmo „Deliver us from evil“ peržiūra/diskusija

balandžio 8, 2011

2011 m. balandžio 14 dieną, ketvirtadienį, 18:00 val. Feministinis Frontas kviečia kartu pasižiūrėti dokumentinę juostą „Deliver us from evil“ („Saugok mus nuo pikto“) . Po peržiūros numatyta diskusija. Renginys vyks VU Chemijos fakultete (227 aud.), Naugarduko g. 24, Vilniuje.

Filme pasakojama apie Katalikų Bažnyčios kunigą Oliver O’Grady, perkeltą į daugybę Jungtinių Valstijų parapijų, Katalikų Bažnyčiai siekiant nuslėpti šio kunigo nuolatinius vaikų prievartavimus.

* Primename, kad 2011 04 15 visų lauksime KOLEKTYVINĖJE APOSTAZĖS AKCIJOJE 2011. Kviečiame reaguoti, priešintis ir pasmerkti katalikų bažnyčios vykdomą diskriminacinę politiką, kišimąsi į valstybės politinius procesus, pedofilijos nusikaltimų slėpimą (pateisinimą?!) bei „moralinio monopolio“ savinimąsi.

Renginys Facebok‘e.

2011 04 07 LUNI Vilnius. Justinas Pladas (FeF). “Feminizmas vs prostitucija”

kovo 30, 2011

2011 m. balandžio 7 dieną, ketvirtadienį, 18:00 val. Feministinis Frontas kviečia į
VU Chemijos fakultete (227 aud.) vyksiančią Justino Plado (FeF) paskaitą/diskusiją “Feminizmas vs prostitucija: teorinės ir praktinės prielaidos sprendžiant komercinio seksualinio išnaudojimo problemą”


Teisininkai nori kalbėti apie teisės teoriją, sociologai nori kalbėti apie užimtumo ideologijas, o postmodernūs feministai nori kalbėti apie seksualinę autonomiją, nuomonės ir pasirinkimo laisvę. Atrodo, kad niekas nenori kalbėtis apie prostituciją. <…> Jeigu mes iš tiesų norime atrasti pilietinę poziciją, kuri adekvačiai reaguotų į komercinio seksualinio išnaudojimo problemą, turime atsipeikėti iš intelektualinio šlapio sapno, kuriame skęsta panašių problemų svarstymas. Mes turime eiti į akistatą su niūria prostitucijos realybe jos pačios rėmuose ir tame socialiniame kontekste, kuriame ji egzistuoja[1].

 

Tai nėra lengvas pasivaikščiojimas politiškai korektiško debato šabloniškais vingiais. Visų nepabūgusių gilesnės prieigos prie šios opios socialinės problemos laukiame paskaitoje bei po jos vyksiančioje diskusijoje.

 

­­­­­­­­

Renginys Facebook‘e

 

___________________________________________________________

 

[1] Prostitution and pornography. Philosophical debate about sex 
industry. Edited by Jessica Spector

 

2011 03 28 LUNI Vilnius. Austėja Banytė „Represyvus požiūris į moteris monoteistinėse religijose”

kovo 23, 2011

2011 m. kovo 28 dieną, pirmadienį, 18:00 val. Feministinis Frontas (FeF) kviečia į Austėjos Banytės paskaitą Represyvus požiuris į moteris monoteistinėse religijose“. Renginys vyks kūrybinėse „Artotekos“ dirbtuvėse, greta „Tamstos“ klubo ir Bastėjos, A. Strazdelio g. 1, Vilniuje.

Paskaitos metu lektorė nagrinės religiją, kaip vieną svarbiausių ir galingiausių institucijų, įtvirtinusią klaidingą bei diskriminuojantį požiūrį į moteris. Bus bandoma pateikti atsakymus į klausimus, kodėl ir iš kur atsirado toks moters traktavimas.

*Austėja Banytė – feministė. Baigė etnologiją Vytauto Didžiojo Universitete.

Įvykis Facebook‘e.

 

2011 03 24 LUNI Vilnius. Natalija Arlauskaitė “Kam moteriai balsas kine?”

kovo 15, 2011

Feministinis Frontas kviečia kovo 24 dieną, ketvirtadienį, 18:00 val. į VU Chemijos fakultete (227 aud.) vyksiančią Natalijos Arlauskaitės paskaitą „Kam moteriai balsas kine?“

Balso reikšmė feministinėje kino teorijoje išryškėja įvedus skirtį tarp sinchronizuoto ir nesinchronizuoto arba tarp diegetinio ir nediegetinio balso. Diegetinis garsas (ir balsas) yra tas, kurio šaltinį mes matome ekrane. Nediegetinis – tas, kurio šaltinio nematome. Feministinei kino teorijai rūpi, kaip balsas, ypač nediegetinis, funkcionuoja kine priklausomai nuo kalbėtojų lyties.
Klasikinis kino pasakojimas (→) ir kino aparatas (→) kuria reikšmių sistemą, kuriai būdingas vaizdo ir garso – ypač balso – sinchronizavimas: pasaulis yra toks, koks jis atrodo ir koks jis yra perteikiamas nepastebimo kino aparato, o ši tikrovės reprezentacija yra tiesioginė, išsami ir teisinga. Todėl nesinchronizuotas balsas kuria, viena vertus, alternatyvias interpretacijos galimybes, o kita vertus – išduoda kino techniką, gamybos procesą ir kino kalbos dirbtinumą.
Klasikinio laikotarpio Holivudo kine vyro balsas nediegetinis gali būti dvejopai: tai gali būti arba užkadrinis pasakotojo balsas (voice-over), kurio savininkas dažniausiai yra kuris nors filmo personažas, arba jis gali priklausyti veikėjui, kurio šiuo metu kadre nematome, bet iš konteksto žinome, kad jis yra mūsų regimoje erdvėje (voice-off). Moters balsas gali būti laikinai „nematomas“, bet jis beveik niekada nebūna užkadrinis. Pagrindinis vyro ir moters balso skirtumas: vyro balsas gali būti sakymo ir diskurso subjektas, o moters balsas tegali priklausyti vyro stebimam objektui ir būti diegetinio pasaulio elementu. Moters kūno atskyrimas nuo balso ir jo pavertimas grynu nebyliu reginiu paverstų ją racionaliai neperprantama ir taip leistų pasprukti nuo interpretacijos bei disciplinuojamojo stebėjimo. Jos balso savarankiškumas skatintų kėsintis į (vyriškąją) simbolinę tvarką, kurią manifestuoja kino aparatas. Todėl „iškūnytas“ moters balsas tampa svarbiu alternatyviojo kino (→) resursu.

Literatūra:

Mary Ann Doane, „Ideology and the Practice of Sound Editing and Mixing“, Film Sound: Theory and Practice, ed. by Elisabeth Weis and John Belton. – New York, Columbia University Pres, 1985, p. 54–62.
Mary Ann Doane, „The Voice in the Cinema: The Articulation of Body and Space“, Ten pat, p. 162–176.
Kaja Silverman, Acoustic Mirror: The Female Voice in Psychoanalysis and Cinema. – Indiana University Press, 1988.

Filmai:

„I Am Dina“ (Ole Bornedal, 2002)
„The Piano“ (Jane Campion, 1993)
„Riddles of the Sphinx“ (Laura Mulvey, Peter Wollen, 1977)
„Singin’ in the Rain“ (Stanley Donen, Gene Kelly, 1952)
„The Snake Pit“ (Anatole Litvak, 1948)

Renginys Facebook’e

2011 02 09 LUNI Vilnius. Margarita Jankauskaitė “Gender sąvoka”

vasario 2, 2011

Vasario 9 d., trečiadienį, 18:00 val. bare „Misterija“, I a. salėje Feministinis Frontas kviečia dalyvauti Margaritos Jankauskaitės paskaitoje „Gender sąvoka“:

septintame dešimtmetyje įvesta gender sąvoka nepaliauja audrinti Vakaru kultūros akademinės minties, o Lietuvoje ir visuomenės fantazijų. Pradžioje feministiniame diskurse vartota moterų diskriminacijai paaiškinti, ji ilgainiui įgijo socialinių (trans)formacijų reikšmę. Kaip turėtume šią sąvoka suvokti, siekdami permąstyti ir keisti kasdienes diskriminuojančias praktikas?

*Margarita Jankauskaitė baigė dailėtyros studijas Vilniaus dailės akademijoje, yra humanitarinių mokslų daktarė, Lygių galimybių plėtros centro projektų vadovė, feministė, pagrindinė tyrimų sritis – lyčių reprezentacija žiniasklaidoje, lyčių lygybės politika.

Renginys Facebook’e.

2011 01 27 LUNI Vilnius. Filmo “Fighting the Silence” peržiūra ir diskusija

sausio 23, 2011

Šį ketvirtadienį Feministinis Frontas (FeF) kviečia kartu pasižiūrėti dokumentinę juostą „Fighting the Silence (2007m.)” apie Konge vykusio pilietinio karo metu naudotą masinę seksualinę prievartą prieš moteris.

Septymnetis, dabar Demokratinės Kongo Respublikos, karas buvo vienas žiauriausių, iš kada nors vykusių Afrikoje. Karo metu, daugiau nei 80 000 moterų ir mergaičių buvo išprievartautos.  Tačiau tik dabar, taikos metu, karo žiaurumų pasekmės tampa matomos. Prievartavimai yra persmelkę Kongo gyventojų gyvenimus.

Filmas “Fighting the Silence” pasakoja apie paprastus Kongo gyventojus, moteris ir vyrus, kovojančius už pokyčius visuomenėj. Tačiau kai kurie visuomenės nariai linkę kaltinti aukas, o ne patraukti atsakomybėn prievartautojus.

Prievartavimus išgyvenusios  aukos ir jų šeimos atvirai pasakoja apie sukrečiančius jų išgyvenimus dėl visuomenės požiūrio į moteris, kaip „antrarūšes pilietes“, ir seksualinės prievartos laikymo tabu. Filme atsiskleidžia ir prievartavimus išgyvenusios  aukos, kurios pasirinko tylą iš baimės būti atstumtos visuomenės ir savo šeimos.

Smurtą išgyvenusios moterys ir mergaitės pasakoja apie žiaurumus, kuriuos joms teko išgyventi. Susituokusios poros atvirai kalba apie skausmą, kurį joms tenka iškęsti. Vedę vyrai pasakoja apie spaudimą palikti savo žmonas. Tėvas aiškina, kodėl jis nededa vilčių į savo dukros ateitį ir kaip norėtų, kad jo dukters prievartautojas būtų patrauktas atsakomybėn. Kareiviai ir policininkai dalijasi šokiruojančiomis nuomonėmis, kodėl prievartavimai tęsiasi nepaisant oficialios karo Konge pabaigos.

***

Šiuo filmu jo kūrėjai siekė atkreipti pasaulio dėmesį į seksualinę prievartą, todėl po filmo kviečiame į diskusiją seksualinės prievartos prieš moteris galimoms priežastims apžvelgti.

Renginys Facebook’e.

2011 01 13 LUNI Vilnius. Filmo „4 Months, 3 Weeks & 2 Days“ peržiūra ir diskusija

sausio 9, 2011

Šiandien, Lietuvoje įsigalint klerikalizmo tendencijoms, daugėja iniciatyvų, nukreiptų prieš moterų apsisprendimo teisę nutraukti nėštumą, t.y. galimybė pažeisti moters reprodukcines teises ir saugų asmeninį gyvenimą pateikiama kaip norma. Tokia situacija primena laikus, kai antrosios bangos feminizmas buvo „ant bangos“ – XX amžiaus septintąjį ir aštuntąjį dešimtmečius. Atsižvelgiant į situacijos aktualumą, šį ketvirtadienį Feministinis Frontas (FeF) kviečia pasižiūrėti meninį filmą „4 Months, 3 Weeks & 2 Days (2007 m.)“:

paskutiniai valstybinio kapitalizmo („komunizmo“) metai Rumunijoje. Dvi studentės, Otilija  ir Gabita, rengiasi vienai nakčiai pasprukti iš bendrabučio. Gabita ruošiasi abortui, kuris jų šalyje uždraustas ir griežtai baudžiamas. Merginos turi sugalvojusios planą, tačiau, vos pradėjusios veikti, susiduria su neplanuotais sunkumais. Nežinia, baimė, pažeminimas, nuolatinis slapstymasis ir melas artimiesiems – Otilija su Gabita turi ištverti viską, kad tyliai ir greitai išspręstų šią problemą. Ir tai, kas iš pradžių atrodė tik nelegali paslauga už nemažus pinigus, pasirodo, nėra taip paprasta…

Režisieriaus Christiano Mungiu filmas – tai šokiruojanti ir skaudi istorija, atskleidžianti, kokią įtaką paprasto žmogaus likimui gali padaryti sausas įstatymo sprendimas.

***

Kuo šiandieninė situacija panaši į filme aptariamą ir kaip aborto prieinamumo siaurinimas pažeistų moters likimą, moters psichiką, moters pasirinkimo teisę kurti asmeninį ir visuomeninį gyvenimą, kviesime aptarti po filmo peržiūros.

Renginys Facebook’e.

2010 12 16 LUNI Vilnius. Margarita Jankauskaitė “Lyčių sistema ir daugialypė diskriminacija”

gruodžio 12, 2010

Gruodžio 16 d., ketvirtadienį, 18:00 val. VU Chemijos fakultete, 227 aud. Feministinis Frontas kviečia dalyvauti Margaritos Jankauskaitės paskaitoje „Lyčių sistema ir daugialypė diskriminacija“.

Louis Althusseris plėtojo teoriją, grindžiamą mintimi, kad dominuojančios ideologijos poveikio niekaip negalima išvengti, nebent būtų remiamasi moksliniu žinojimu. Ideologija „įsteigia“ konkrečius individus kaip asmenis formuodama jų tapatybės jausmą, todėl ji susijusi su tuo, kaip žmogus tampa subjektu. Neįmanoma, anot Althusserio, būti anapus ideologijos, nes tai – pašaliečių nepripažįstanti sistema. Tačiau ji veikia kruopščiai sunaikindama savo buvimo pėdsakus ir priverčia žmogų tikėti, jog ji(s) yra nepaveikta(s) ideologijos.

Lytis (ar lyčių sistema), Teresos de Lauretis nuomone, funkcionuoja kaip ir Althusserio apibrėžta ideologija, išskyrus vieną savitą skirtumą. Lyčių sistemos paskirtis – įsteigti konkrečius individus ne tik kaip asmenis (subjektus), o paversti juos vyrais ir moterimis, įskaitant visas iš čia kylančias socialines, politines, simbolines reprezentacijos pasekmes.

Vienas labiausiai paplitusių vaizdinių kodų yra pagrįstas moters/vyro opozicija ir „natūralios“ lyčių hierarchijos įtvirtinimu. Ji išryškinama pabrėžiant tiek „prigimtinius“, tiek statuso skirtumus. Fizine jėga, galia, racionalumu ir kontrole pasižymintis vyriškumas modeliuojamas kaip priešprieša pasyviai nuolankiam, jausmingam, geidulingam ar sudaiktintam moteriškumui, kurio pagrindinė paskirtis yra stiprinti vyriškos galios įspūdį.

Kaip galėtų būti paaiškintas toks lyčių reprezentacijos kodų patvarumas? Vieną iš atsakymų teikia heteroseksualumo imperatyvas, kuris formuoja mūsų kolektyvinę savimonę. Net tuomet, kai lyčių sistemą mėginama apmąstyti kaip socialiai nulemtą reiškinį, niekas nemėgina griauti mito apie „natūralią“ heteroseksualumo prigimtinį. Tik homoseksualumo atveju tikimasi rasti biologinės ar psichologinės kilmės paaiškinimų. Heteroseksualumas kaip reiškinys nenagrinėjamas, nes, remiantis šiuo imperatyvu, suformuota kolektyvinė tapatybė trukdo įgyti kritinei refleksijai, vertinimo perspektyvai būtiną distanciją. Taigi normatyvinis heteroseksualumas tampa lyčių sistemą formuojančiu pamatu ir išsaugo šią struktūrą pačių sudėtingiausių socialinių, kultūrinių permainų sąlygomis.

Esame skatinami būti seksualiais (geisti ir būti geidžiamais), ir mes noriai priimame šias žaidimo taisykles, nė nenutuokdami, kaip meistriškai lyčių sistemoje įkurdintos heteroseksualumo normos nukreipia ir suformuoja mūsų (fiziologiniais laikomus) troškimus. Kai „natūralius“ lyčių skirtumus įprasminantis heteroseksualumas įgyja prigimties statusą, natūralizuojama ir lyčių sistemai būdinga galios bei subordinacijos schema, kuri perkeliama į seksualumo sferą ir įtvirtinama joje. Vyro ir moters seksualumas pateikiami kaip viena kitą pildančios aktyvioji ir pasyvioji priešybės. Tačiau, jeigu asmens seksualumas (heteroseksualumo pavidalu) yra suvokiamas ir pateikiamas kaip nekintanti, prigimtinė, asmens esmę apibrėžianti šerdis, vadinasi visuomeninio statuso, finansinės, politinės padėties permainos reikalo esmės nepakeičia. Seksualumo kodai moterį visuomet apibrėš kaip aktyviam vyro troškimui subordinuotą objektą ir ignoruos bet kokią jos, kaip aktyviu seksualumu pasižyminčio subjekto, reprezentaciją.

Žinoma, apie diskriminaciją nereikėtų kalbėti selektyviai – išskiriant tam tikras atskirties grupes, nors akivaizdu, jog ir tarp „atskirtųjų“ galioja tam tikra hierarchija (hierarchija to, kaip jas priima visuomenė), tačiau ne paslaptis, kad moterų padėtis visuomenėje yra kaip lakmuso popierėlis – jeigu ji blogėja, vadinasi, patriarchalinės tendencijos stiprėja, o tai reiškia, kad nukenčia ir visi kiti. Moteris patriarchališkoje sistemoje įprasmina atskirtį par exelence, todėl visos kitos atskirties grupės taip pat feminizuojamos ir tuo pačiu nuvertinamos.

2010 12 09 LUNI Vilnius. Darja Davydova „Feminizmai, pornografijos ir jų alternatyvos“

gruodžio 5, 2010

Gruodžio 9 d., ketvirtadienį, 18:00 val. VU Chemijos fakultete, 227 aud. Feministinis Frontas kviečia dalyvauti paskaitoje-diskusijoje „Feminizmai, pornografijos ir jų alternatyvos“. Pristato – Darja Davydova.

Pradedant nuo antrosios feminizmo bangos laikų pornografija yra kertinis akmuo, dalijantis feminizmą į skirtingas stovyklas. Anti-porn judėjimas kritikuoja pornografiją, matydamas joje seksualinio išnaudojimo sistemą, kurioje kūrėjai ir vartotojai yra vyrai, o moterims atitenka pasyvaus seksualinio objekto vaidmuo. Dvi žinomiausios pornografijos kriminalizavimo Amerikoje šalininkės Katherine MacKinnonn ir Andrea Dworkin tiesiogiai sieja pornografiją su smurtu, apibrėžiančios ją kaip vizualinę seksualinio pobūdžio medžiagą, kuri subordinuoja moteris per vaizdą ar žodžius. Anot jų, pornografija yra blogis savaime, kadangi dehumanizuoja moteris kaip seksualinius objektus, pavaizduoja jas besimėgaujančias smurtu, redukuoja jas iki jų kūno dalių, bei skatina realiame gyvenime atkartoti ekrane ar žurnale matytus brutalius vaizdus.

Tuo tarpu šis požiūris yra kritikuojamas tiek pro-porn feminisčių, tiek seksualinių paslaugų teikėjų judėjimų, kurie sako, kad pornografija yra kenksminga tik todėl, kad šis darbas yra stigmatizuotas ir marginalus. Anot jų, pornografijos cenzūra yra totalitarinė kišimosi į individo intymų gyvenimą priemonė, kadangi niekas nėra labiau privatu negu žmogaus seksualinė vaizduotė ir tas pavidalas, kurį ji ar jis jai suteikia. Daugelis šio požiūrio šalininkų apibrėžia pornografiją kaip tiesiog vieną iš darbo tipų, kiti teigia, kad tai yra instrumentas savirealizacijai, menui, politiniam ir etiniam aktyvizmui.

Per pastarąjį dešimtmetį šie debatai pasikeitė iš esmės, kadangi atsirado naujos pornografijos rūšys, nauji žanrai ir nauji produkavimo būdai. Moterys šioje pornografijoje užima anaiptol ne pasyvaus objekto vietą, o atvirkščiai – yra kūrėjos, prodiuserės, fotografės, aktorės ir vartotojos. Be to, skype, blogų ir web kamerų eroje pornografija tapo ne tik greičiau ir pigiau prieinama, bet ir lengviau kuriama, kas paskatino spartų „Pasidaryk pati(s)“ tipo medžiagos plitimą. Alternatyvioji pornografija, tokia kaip moterų porno, indie porno, queer porno, edukacinis porno, vegetarų porno, sadomazochistinis porno, ar porno blogai kvestionuoja ribas tarp lyčių, heteroseksualumo ir homoseksualumo, dominavimo ir subordinacijos, smurto ir geismo.

Kaip feminizmas turi matyti šią alternatyvią pornografiją? Ar iš tikrųjų įmanoma tokia pornografija, kuri nežemina ir nesudaiktina moters? Ką šiandien reiškia būti pornografijos kūrėja(u) ir vartotoja(u)? Apie tai – Feministinio Fronto diskusijoje gruodžio 9 d.

 

Dalyvių registracija Facebook’e.

Daugiau apie LUNI.

2010 12 02 LUNI Vilnius. Nida Vasiliauskaitė „Kuriant seksualinį skirtumą: kaip lytys tapo „priešingomis“.

lapkričio 29, 2010

Gruodžio 2 d., ketvirtadienį, 18:00 val. VU Chemijos fakultete, 227 aud. Feministinis Frontas kviečia dalyvauti filosofės Nidos Vasiliauskaitės paskaitoje „Kuriant seksualinį skirtumą: kaip lytys tapo „priešingomis“.

 

„Sąvoka „heteronormatyvumas“ (įvesta Queer studies teoretiko Michaelio Warnerio 1991 metais) žymi diskursus, ideologijas, idėjas, praktikas, socialines normas ir kultūrines reprezentacijas, kurios padeda išlaikyti heteroseksualumą ir heteroseksualią kultūrą privilegijuota, normalizuota ir, svarbiausia, natūralizuota.

Heteronormatyvumo pagrindas – tariamas truizmas “priešingybės traukia”, vos prieš porą šimtmečių pakeitęs antikinę savaime suprantamybę “panašus patinka panašiam”, kuri iki tol buvo nė kiek ne mažiau savaime suprantama, o „priešingybės“ tik stūmė, bet ne traukė. Dar tiksliau, „priešingybių“ seksualiniame lygmenyje apskritai nebuvo (sąvoka „priešinga lytis“ – vėlyvas modernybės išradimas; pasak istoriko Thomo Laqueur, iki 17 – 18 aa sensu stricto tebuvo viena lytis, nes „vyras“ ir „moteris“ laikyti to paties žmogaus tipo variacijomis, o ne kažkuo iš esmės skirtingu, atvirkščiu ar priešingu).

Variacijos, be abejo, nebuvo lygiavertės – „vyras“ nuo „moters“ skyrėsi tobulumo laipsniu (Aristoteliui moteris – netobulas vyras). Kadangi „žmogus“ pirmiausia reiškė „vyrą“ (ką iki šiol primena daugelio kalbų gramatika), moters statusas suvoktas kaip tam tikru mastu subžmogiškas, nevisai žmogiškas, o gal net – priklausomai nuo konkrečių mąstytojų, jų tikslų ir aplinkybių – visai nežmogiškas.

Moteris – kažkas pakeliui į žmogų, gal ir ne gyvūnas (nors… ne vienam klasikui šis klausimas kėlė rimtų abejonių), bet dar ir ne žmogus. Bent jau netobulas žmogus. Riba tarp vyro ir moters istoriškai labai artima ribai tarp žmogaus ir gyvūno. Klasikinei aristoteliškai tradicijai žmogus – racionalus gyvūnas (animal rationale, gyvūnas, turintis išskirtinę savybę – gebėjimą būti racionaliu, mąstyti), o moters racionalumas – mažų mažiausiai įtartinas (…).

Heteronormatyvumas tada dar neegzistavo: moteriai derėjo mylėti vyrą ir jo klausyti todėl, kad jis tobulas (…).

Vėliau, išradus „priešingybes“ ir jų „natūralią trauką“ – kitaip tariant, išradus heteronormatyvumą – kategorijon “vyras” dar aiškiau pateko tai, kas specifiškai žmogiška (racionalumas, protas, logika, kultūra), o moteriai liko visa kita (emocijos, kūnas, instinktai, gamta). Jie tapo vienas kito inversijomis, o inversyvumas imtas suvokti kaip seksualinio geismo ir meilės causa efficiens, veikiančioji priežastis. „Priešingybės“ esą tiesiog mechaniškai traukia viena kitą: jų priešingumas ir yra trauka. Tad heteronormatyvumas negalimas be seksizmo (galimas seksizmas be heteronormatyvumo ir kitos jo pusės, homofobijos, bet homofobija ir heteronormatyvumas be seksizmo – ne; sunaikint homofobiją – dar nereiškia sunaikint seksizmą, bet sunaikinus seksizmą homofobijos neliktų).“ – N.Vasiliauskaitė

 

http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/article.php?id=13203164

(more…)