Archive for the ‘mes rašome, nes turime, ką pasakyti’ Category

Kokios tolerancijos labiausiai trūksta lietuviams?

gruodžio 8, 2010

Kalbėdamas apie toleranciją Lietuvoje, pasijauti ar bent įsivaizduoji pasijautęs, lyg žonglierius, rodantis neįprastus triukus čiabuviams, arba lyg iš ateities pakliuvęs į gilią, dinozaurais papuoštą, praeitį. Klausimas, kokios būtent trūksta lietuviams tolerancijos, išmuša iš vėžių panašiai kaip kėdės patraukimas besisėdant… Visų. Absoliučiai visų rūšių, porūšių, mums trūksta tolerancijos… Nesinori išskirti lietuvių, kaip kokios nors specifinės tautos, bet, manau, kad jei jau gebame būti kritiški kitiems, tai nepamirškime ir savęs.

Tolerancija – tai laisvė būti, nepažeidžiant kito laisvės

Kad būtų aiškiau, pirmiausia norėtųsi paaiškinti, kas yra (ir kas nėra) tolerancija ir toleravimas. Mūsuose žodis tolerancija (toleráncija [lot. tolerantia – kantrybė]: 1. priešingos nuomonės arba įsitikinimų gerbimas, pakanta) po tam tikrų įvykių gegužę daugeliui asocijuosi su ne heteroseksualios orientacijos žmonių toleravimu. Tačiau aš pabandysiu įrodyti, kad tolerancijos trūkumas esti kone visose mūsų gyvenimo srityse…

Ką reiškia toleruoti? Įvairaus pobūdžio diskusijose, o ypač diskusijose su homofobais, labai dažnai apvadina netolerantišku, nes mat nepereini į jų pusę ir nepakeiti savo pažiūrų į homofobiškas. Norėčiau pabrėžti, jog toleruoti – tai jokiu būdu nereiškia leisti lipti ant galvos. Toleruoti – tai nereiškia leisti tyčiotis, žeminti, dergti, išnaudoti kitus, nes tai esą „mano laisvė“. Tolerancija – tai laisvė būti, nepažeidžiant kito laisvės.

Ar vaikui užtenka tik gimti?

Kai didžiai kompetentingas gimdymo klausimais politikos veikėjas R. J. Dagys įpareigoja moteris gimdyti ir kuo daugiau (prisiminkime neseniai išplatintą pareiškimą, kad „tikslas turi būti 3-4 vaikai šeimoje“), kai Bažnyčia spaudžia valdžią apriboti moters reprodukcines teises (katalikų ginekologų skatinimas nedaryti abortų moters pageidavimu ir apskritai tendencingi veiksmai abortų uždraudimo link), kitaip tariant, kai dar tik zigotos teisės tampa aukštesnės (jie tai vadina teise gimti), paminant jau esančio žmogaus (tai yra, moters) teisę rinktis, susidaro įspūdis, kad visų svarbiausia, ko reikia vaikui, tai gimti.

Pamirštame, kad vaiko auginimas kainuoja ne tik didžiules moralines, fizines pastangas, bet ir (o, netikėtume) didelę krūvą pinigų. Nemanau, kad verta vardinti visas įmanomas išlaidas (pvz., ar žinote, kiek kainuoja sauskelnės ir kiek jų reikia per mėnesį?), bet ką su tomis išlaidomis veikti, nuspręsti paliekama tėvelių fantazijai, nes juk leidžiame mažinti tėvystės – motinystės išmokas, motyvuojant „sunkmečiu“, o vaikui, sulaukus trijų metų, apskritai mokame po keliasdešimt litų per mėnesį. O ką daryti vienišam tėčiui ar motinai? Dar jei nepilnametis? Kokiais žudančiais žvilgsniais juos palydime, maždaug, „vaikai vaikus augina“… Ir po viso to mes vis dar bandome deklaruoti, kaip „mums svarbu vaikai“.

Ypač tai ironiška, žinant, kad, remiantis Statistikos departamento pateikiamais duomenimis, 2 proc. Lietuvos vaikų gyvena vaikų namuose… O dar 4 proc. vaikų auga socialinės rizikos šeimose. Ir mes vis dar vaidiname, kad mylime vaikus? Kokiomis sąlygomis turi gyventi palikti vaikai, kaip jie turi kovoti su visam gyvenimui prilipdyta etikete, išskiriančia iš „normalių šeimų vaikų“, man sunku net įsivaizduoti. Būdami (ar vėlgi, tik deklaruodami?) tokie patriotai, vengiame įsivaikinti „mūsų tautiečius“, nes jie yra iš vaikų namų, kas yra tikrų tikriausia diskriminacija. Taip, pati žinau, kad įvaikinimo sąlygos yra griežtos, bet ar ne suaugusieji turi rūpintis, kad tos sąlygos taptų įmanomomis įvykdyti? Ar patys vaikai turi rūpintis tuo, kad juos įsivaikintų?

Lietuva pirmauja pagal patyčias mokyklose skaičių. Vaikų elgesys yra suaugusiųjų elgesio savotiškas veidrodis. Jų nepakantumas – tai mūsų nepakantumo tiesioginė išraiška. Labai mylime vaikus (būtinai savo), bet, va, nieko padaryti, kad šiems netektų kentėti bent jau mokymo įstaigose, negalime. O to pasekmė: „Statistikos departamento duomenimis, vien per pirmą 2009 m. pusmetį nusižudė 34 vaikai. Remiantis specialistų komentarais, vidutiniškai per metus Lietuvoje nusižudo apie 60 mokyklinio amžiaus vaikų ir paauglių. Lietuvoje paauglių ir jaunų žmonių įvykdytų žmogžudysčių skaičius kelis kartus viršija Europos Sąjungos vidurkį“. Štai taip.

Tėvystė – kvailystė?

Jau užsiminiau, apie visuomenės požiūrį į jaunus mamas ir tėčius. Valstybės tarnautojų požiūris į juos buvo pademonstruotas Nacionaliniu susitarimu dėl šeimai palankios aplinkos kūrimo, atvirai diskriminuojančiu vienišus tėvus. Kur jau, taigi jie – „bambaliai“ ir „nevykėliai“, juk vaikas ir mama ar tėtė – ne šeima.

Kadangi žmones identifikuojame pagal jų lytinius organus, kurie apsprendžia ne tik išorines, bet ir vidines savybes, pvz., meilė ir rūpestis vaikams, tai čia kyla tokie absurdiškumai, kaip pabrėžiamas dėmesys vyrui, gatvėje stumdančiam vėžimelį su vaiku, nes, matyt, žmona paliko? Atsitiko nelaimė? Nes negi savo noru vyras rūpinsis vaiku, juk turėjo įvykti kokia nors nelaimė, kad jis taip elgtųsi? Joks (na, nebent neigiamas, nes „pati prisigimdė“) požiūris bus į analogiškoje situacijoje esančią moterį.

Jei vyras išeina tėvystės atostogų, aišku, jei jam suteikiama tokia galimybė, kadangi darbdaviai labai nenoriai tenkina tokius „įgeidžius“, tai jau, suprask, kad žmona privertė vargšelį aukotis. Kai moteris paliekama viena auginti vaiką, nes vyriškis nenori prisiimti atsakomybės, tai kas net drįsta piktintis tokiu elgesiu, nors, aišku, ji – pati kalta, kad pastojo. Bet kodėl tais atvejais, kai, nors ir būdamas vyru, žmogus nori lygiavertiškai dalyvauti šeimos gyvenime, o ne tik kaip sponsorius, stebimės? Lyg tai neturėtų būti kasdienybė? Su kokiu susidomėjimu skaitome straipsnius apie beveik išrinktuosius vienišus tėvus ir kaip skeptiškai vertiname vienišas motinas?

Šioje šalyje nėra vietos senukams?

Vyresnio ir pensinio amžiaus žmonės visuomenės pagalba yra eliminuojami iš viešosios erdvės, iš darbo rinkos, nes mes juk tokių žmonių nenorime matyti? Užtenka pasiskaityti darbo skelbimus ir įrodymų, ar egzistuoja diskriminacija dėl amžiaus, ieškoti nebereikia. Visos pramogos „skiriamos“ turtingam jaunimui, nors, tarkim, paaugliai, neturintys šimtinių kišenėse irgi gali pasilaikyti save sau, o ką veikti, jei tau ne 20 – 40 m., o 50 m.? Galbūt todėl kone su malonumu mokame mažas pensijas ir žiūrime, kiek dar galima mažinti, kiek prie kokių sąlygų dar išgyvens?

Moteris – irgi žmogus

Nepaisant šio skausmingo patriarchaliniam pasauliui teiginio, kad moterys irgi žmonės, įrodinėti tai tenka kone kasdien. Feminizuotų darbo sričių mažesni atlyginimai, 20 proc. mažesni moterų gaunami atlyginimai už tą patį atliekamą darbą su tokia pat kvalifikacija kaip ir vyrai, stiklinės lubos („Stiklinės lubos“ – tai nematomas barjeras, trukdantis gabiam darbuotojui būti paaukštintam iki vadovaujančių pareigų. Paprastai manoma, kad šis fenomenas būdingesnis darbuotojoms moterims nei vyrams ir gali būti nulemtas išankstinio nusistatymo“) daug kam atrodo kaip nekritikuotinas teisingumas.

Kadangi moterų atlyginimai būna mažesni, negu vyrų, dar dažnai jos dirba tik puse etato (juk reikia kažkam atsiduoti šeimos labui), tai ir jų senatvės pensijos būna mažesnės. O sukurti tokie lyčių stereotipai, pvz., vienas yra galva, o kitas – kaklas, vienas gebantis mąstyti, kitas – tik (geriau, kad gražus) emocionalus priedas, moterys – pasyvumas, vyrai – aktyvumas… Dabar tendencingai bandoma įrodyti, kad moterys yra prastesnės vairuotojos negu vyrai. Pavyzdžiui, neseniai visiems gerai žinomame interneto portale pasirodė straipsnis su antrašte „Pavojingiausi eismo dalyviai – taksistai, mikroautobusų vairuotojai ir moterys“, suponuojančia nuomonę, kad būti moterimi ne tik diagnozė, bet ir specialybė. Akivaizdus faktai, jog blogai vairuojančių yra ir ten, ir ten, maža to, kad per vairuojančių moterų padarytas avarijas žmonių žūsta žymiai mažiau, negu per vairuotojų vyrų, mažai kam rūpi, arba tikriau sakant, apsimetama, kad nerūpi.

Tokio lygio kalbos, kaip, matote, lytiniai organai apsprendžia „kas kam sutvertas“ ir kokia vienos ar kitos rūšies paskirtis pasaulyje didina atskirtį ir nesusikalbėjimą tarp lyčių, o ne, tarkim, feminizmas. Taip… XXI amžiaus Lietuvoje ištarti žodį „feminizmas“ yra tolygu socialiniam susinaikinimui, tai veikia panašiai kaip bulių raudona spalva. Būsi apipiltas neva tikrais faktais apie smegenų skirtumus, veido formas, dievo norus ir panašiais šlamšteliais.

Paradoksas, kad žmonija dažnai save identifikuoja kaip aukštesnę būtybę (juk mes ne kokie gyvuliai, kad tik daugintumėmės), bet vos kalbai pakrypus apie lyčių lygybę ir orientacijas, iškart prisimename šventus pamokymus apie gamtą ir reprodukciją, kuri yra nedaloma, savaime vertinga ir neišvengiama. „Diskutuojant“ po (arba vietoj) „tikrų“ teiginių pasipils keiksmažodžių lavina, ko vertas vien faktas, kad Aušrinės Marijos Pavilionienės pavardė yra tapusi beveik bendriniu keiksmažodžiu, kurį mestelėjus, lyg kažką gėdingo, dažnai iš oponentų pusės pasigirsta krizenimas.

Smurto prieš moterį šeimose aktualizavimas yra traktuojamas kaip asmeniškas įžeidimas vyrijai, kurio nesumažina nei faktas, kad kas trečia moteris patiria smurtą, nei pasekmės konstatavimas, jog, kaip teigia Vaiko raidos centro vadovas psichiatras Dainius Pūras: „Jei šeimoje yra naudojamas smurtas, net jei jis nėra tiesiogiai nukreiptas prieš vaikus, jie yra stipriai žalojami. Paaiškėjo, kad smurto šeimoje buvimas ar nebuvimas yra vienas iš stipriausių vaiko elgesio sutrikimus ateityje lemiančių faktorių. Ši informacija svarbi todėl, kad susieja vaikų gerbūvį su problemomis, kurios anksčiau tradiciškai būdavo apibūdinamos kaip „moterų problemos“. Kitaip tariant, jei stengsimės kuo efektyviau apsaugoti moteris nuo smurto šeimose, labai padėsime ir vaikams.“

Kraupi tikrovė, kad moterys nukenčia dažniau nuo joms pažįstamų žmonių privačioje erdvėje, o ne atvirkščiai. Kai moterį išprievartauja dažnai ši lieka „pati kalta“, nes „išprovokavo“, ši greičiau bus dar labiau sutraumuota ir pažeminta, o ne susilauks pagalbos. Kodėl toleruojame prievartautojus, smurtautojus?

Užsiminiau, kad diskusijos apie tai, ar moteris turi teisę rinktis, gimdyti jai ar ne, vis dar nerimsta. Nemanau, kad suklysiu teigdama, jog, kai nelaikai žmogaus savarankiškai galinčiu mąstyti todėl, matyt, norisi nuspręsti už jį. Todėl natūralu bausti tau nepaklūstantį.

Nejaugi ir vyrai diskriminuojami?

Kad patriarchatas engia ne vien moteris, bet ir vyrus, tendencingai yra nutylima. Lietuva daugybę metų pirmavo vyrų savižudybių skaičiumi. Taip yra todėl, kad vengiama pripažinti, jog būti silpnu nėra gėdinga, kad vyrui ieškoti pagalbos nėra kažkas bobiško. Dėl neigiamos viešosios nuomonės nėra steigiami vyrų centrai, vengiama kalbėti apie tai, kodėl vyrų mirštamumas ties 30 gyvenimo metais žymiai padidėja, o padidėja jis todėl, jog, norėdami pateisinti savo „vyriškumą“, vyrai dažniau rizikuoja keliuose, užsiima gyvybei pavojingesniais hobiais ir t.t. Ką jau kalbėti apie pagalbą nuo pedofilijos ir smurto šeimose nukentėjusiems.

Dažnam ironišką šypsenėlę kelia, tarkim, slaugo, socialinio darbuotojo, auklėtojo, netgi mokytojo specialybės, kitaip tariant, vyrai, renkantis sritis, kuriose norėtų dirbti, yra ribojami išorinių stereotipų ir diskriminuojami darbo rinkoje taip, kaip analogiškoje situacijose atsidūrusios moterys.

Tėvystės savotiškas ignoravimas yra taip pat vyrų diskriminacijos pavyzdys.

Ne heteroseksualus – dievulis suklydo?

Taip, kokie mes tolerantiški kitokios, negu įprasta orientacijos atstovams išaiškėjo dar prieš gegužės mėnesį vykusias eitynes. Šia tema yra krūvos straipsnių, sunku ką nors naujo ir neatrasto pasakyti. Vėlgi manau, kad yra absurdiška save ir kitus identifikuoti per lytinius organus, kuriems suteikiama netgi galimybė nurodyti, ką mylėti.

Gimsti žmogus ir, žiūrėk, dėl kitų žmonių menkavertiškumo ir nepasitikėjimo savimi, reikia slėptis, maskuotis ir vaidinti. Čia pat vėl demoniškai kvatojantis ištraukiama „reprodukcijos korta“ kaip viso ko kontrargumentas, nes žmonijai, o ypač katalikams, labai svarbu daugintis. Kol nesidaugini – tol negyveni, taip sakant. Jei nesidaugini – eini prieš gamtą, nors mes visi iš gamtos, bet kur čia jau įrodysi… Taip pat pasakytina ir apie moteris, nenorinčias gimdyti.

Neįgalusis – pats sau problema

Kaip mūsų visuomenė vertina ir toleruoja įvairaus pobūdžio negalią turinčius žmones, užtenka pasižiūrėti, kaip fizinę negalią turintiems asmenims yra pritaikyta aplinka: visuomeninis transportas, universitetai, jų ir ne tik jų bibliotekos, kavinės ir t.t. Apie integravimą į darbo rinką greičiausiai net nėra ką kalbėti, nes toks dalykas apskritai neegzistuoja.

O psichinę negalią turintys asmenys yra išbraukiami iš gyvenimo taip, kaip brokuotos masinės gamybos prekės išimamos iš apyvartos. Tai mes vadiname humanizmu. Kodėl taip yra? Todėl, kad labiausiai vertiname savo pačių komfortabilumą. Todėl, neįgalumas yra suvokiamas kaip dar viena problema, trikdanti ir verčianti jaustis nepatogiai, dar vienos papildomos išlaidos iš valstybės biudžeto (nors mokesčius moka visi). Žmogaus, kaip problemos traktavimas, būdingas praktiškai visiems, kas yra už „normalaus žmogaus“. Deja.

Rasinė, tautinė neapykanta arba užtenka gimti ir gyventi „ne ten“, kad tavęs nekęstų

Besistumdydami eilėse „į emigraciją“, į „svečias šalis“, labai mėgstame putotis, kad „privažiuoja į Lietuvą visokių“. Netinkama odos spalva, netgi netinkamas vardas ir tu jau potencialus smūgių gavėjas. Rodos, raganų medžioklė baigėsi, bet rimčiausiais veidais keliamos diskriminacinio pobūdžio diskusijos: „ar norėtum, kad šalia tavęs gyventų romas?“… Užuot savęs paklausę, ar norėtume patys šalia savęs gyventi… Ką į tai atsakytumėte jūs?

Tai kiek iš mūsų yra „normalių“ žmonių?

Viską taip išvardinus išaiškėja, jog tam, kad patektum tarp diskriminuojamųjų, yra lengviau negu lengva: užtenka gimti. Blogiausia, jei gimdami užtaikysit iškart į kelias diskriminuojamas grupes… Taigi kokios tolerancijos labiausiai trūksta lietuviams?

Smurtas nėra norma

spalio 17, 2010

Skausminga frazė: „Šįkart jis mane sumušė kiek labiau nei visada[1]” šokiruoja. Šokiruoja, nes rodo, jog smurtas yra tokia įsigalėjusi norma, toks įprastas, kasdienis reiškinys, kai skausminga tampa ne faktas, kad jis apskritai egzistuoja, o tai, kiek stipriai tai „nutiko” šįkart.

Šiame straipsnyje panagrinėsime smurto,  konkrečiai -smurto prieš moteris, mastus bei priežastis, dėl kurių apskritai smurtas egzistuoja.

„Eurobarometro“ apklausa parodė[2], jog 48proc. Lietuvos gyventojų pažįsta bent vieną nuo smurto nukentėjusią moterį. 45proc. – pažįsta bent vieną smurtautoją. Kaip priežastis, kodėl nemažėja smurto apraiškų, ekspertai nurodė visuomenės abejingumą – tai, kad smurtas šeimoje laikomas privačiu šeimos reikalu. Čia norėtume paklausti, kuo skiriasi smurtas šeimoje nuo smurto gatvėje, pvz.? Jeigu jus užpuola gatvėje, kaip mat galite skambinti į policiją, rašyti pareiškimą, bus renkami įkalčiai, įrodymai, paskelbta užpuoliko paieška… O štai jei jus užpuola jūsų antroji pusė – viskas kitaip. Kitaip, nes  jūs galite ieškoti teisybės tik privataus kaltinimo tvarka: „Privataus kaltinimo bylų procesas – tai specifinis teisinis konfliktų sprendimo būdas, kai tam tikro konflikto juridizavimą (kriminalizavimą) ir asmens patraukimą baudžiamojon atsakomybėn lemia ne valstybės institucijų (pareigūnų), bet nukentėjusiojo valia kreiptis į kompetentingas valstybės institucijas, kad būtų pradėtas baudžiamasis procesas, ir kai iki pat asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, pripažinimo kaltu arba nekaltu konflikto šalys turi galimybę susitaikyti ir šitaip sudaryti teisines prielaidas nutraukti pradėtą baudžiamąjį procesą[3]”.

Susitaikyti… Tikimybė, jog po pirmojo smurto proveržio bus antras ir dar dar n-tas yra lygi 100proc. O turint galvoje, kad smurtą Lietuvoje patiria kas trečia moteris[4]… Taip, tikrai nepanašu, jog tokia tvarka būtų aukos pusėje… „Pagal Lietuvos įstatymus, smurtą patyrusi auka gali kreiptis į teismą kaip kaltintoja, tai yra, ji turi pati surinkti įrodymus, pateikti liudytojus ir pati dalyvauti teisme kaip kaltintoja. Bet teismų procesai Lietuvoje trunka labai ilgai, o moteriai tuo metu ir toliau teks gyventi tuose pačiuose namuose su smurtautuoju[5]”. Drįstume priminti, jog dažnai smurtas šeimoje būna kompleksinis[6]: tai  tyčiniai fiziniai, psichologiniai, seksualiniai, ekonominiai veiksmai. Vadinasi, gyvendamas tokiame uždarame rate, dar turi rinktis įrodymus, ir apskritai, turi rasti po kompleksinio smurto jėgų („Namuose vartojamas smurtas yra nematomas, jam pasipriešinti sunku. Smurtaujantis vyras siekia izoliuoti moterį, apriboti jos laisvę kontroliuodamas moters ryšius su šeima ir draugais, neretai drausdamas įsidarbinti. Tai verčia pasijusti pačią auką kalta už pavartotą smurtą prieš ją. Naudojamo smurto prieš moterį tikslas yra valios atėmimas, bandymas versti ją paklusti, palaužti psichologiškai, padaryti priklausoma nuo smurtautojo, kuris vienintelis ją baudžia ir guodžia[7]”). „Smurto šeimoje atvejis, atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas dar nelemia, kad jis bus nagrinėjamas ikiteisminio tyrimo įstaigoje. Mat smurto šeimoje forma dažnai pasireiškia nežymiais sveikatos sutrikdymais, fizinio skausmo sukėlimu (BK 140 str. 1 d.), o tai pagal baudžiamuosius įstatymus priskiriama ne valstybiniam, o privačiam kaltinimui[8], kurį palaiko pats nukentėjusysis ar jo teisėtas atstovas”. Na, skirtis tarp „žymaus“ ir „nežymaus“ smurto yra “akivaizdi”: jei smurtas namuose, tai, vadinasi, jis nežymus. Ne faktas, kad yra apskritai smurtaujama tampa aktualus… Bet ne tik pagal įstatymus: tai puikiai rodo ir visuomenės elgesys… Su kokia išankstine nuomone dažniausiai susiduria smurto aukos – moterys? Dažniausiai neigiama, kaltinimai iš aplinkos „pati kalta“… Štai keletas pavyzdžių:

Mitas. Moterys mušamos, nes pačios provokuoja.

Tikrovė. Smurtautojas kaltina moterį dėl visų savo nesėkmių (blogo oro, sugedusio automobilio, šilto alaus, sergančio kūdikio).

Mitas. Moteris visuomet gali palikti smurtautoją.

Tikrovė. Moterys išmokytos, kad jos turi išsaugoti šeimą, vaikų neatskirti nuo tėvo. Moteris bijo, kad neturės pakankamai lėšų ir negalės tinkamai pasirūpinti vaikais, bijo keršto ir tolesnio persekiojimo[9].

Na, ir statiska: „2009-aisiais pareigūnai nagrinėjo 11 tūkst. skundų ir pranešimų apie smurtą privačioje erdvėje, iš jų 7423 – dėl smurto prieš moteris. Dėl 650 atvejų, susijusių su smurtu prieš moteris, pradėti ikiteisminiai tyrimai[10]”. Tendencingai mažėdami, tokie skaičiai puikiai iliustruoja šiandieninę su smurtu susidūrusios moters situaciją, taip pat reikia turėti galvoje, kad tai „ledkalnio viršūnė[11]“,  nes nemažai moterų smurtą patiria, bet į pareigūnus nesikreipia. Dar daugiau: „dauguma moterų (nuo 30 iki 80 proc.) nelaiko smurtu įžeidimų, žeminančių juokų, barimo, ignoravimo, netgi asmeninio gyvenimo kontroliavimo, nepagrįsto pavydo ir trukdymo bendrauti su artimaisiais bei draugais, ką specialistai vertina kaip psichologinį smurtą[12].

Kodėl?

Priežastys ir terpė smurtui egzistuoti susidarė labai seniai. Tai visuomeninė santvarka „patriarchatas“, pagrįsta vyro dominavimu, eliminuojant kitus (moteris, vaikus). Labai tiksliai tai įvardino Lietuvoje viešėjęs smurto prieš moteris stebėjimo centro Ispanijoje prezidentas ir Pasaulinės sveikatos apsaugos organizacijos ekspertas ponas Miguelis Lorente Acosta: „Tačiau visos smurto rūšys remiasi vienu – vyrų tikėjimu, kad jie turi teisę ką nors keisti savo moteryse. Tai ne vien šeimyninė problema[13]”. Tyrimais įrodyta, kad moterys labiau imasi psichologinio smurto, kuris dažnai būna atsakas į vyro smurtą, o vyrai – fizinio. Įdomu tai, kad vyras psichologiniu smurtu laiko pvz.: „Vyras smurtu laiko tai, kad moteris jam liepė žiūrėti futbolo rungtynes virtuvėje, o ne bendrajame kambaryje. Vyras į tai reaguoja itin jautriai. Kodėl? Nes šį konfliktą, kaip ir bet kokias moters pastabas ar kritiką, jis traktuoja kaip žemesnio pavaldinio maištą prieš aukštesnįjį, prieš „vadą”. <…> Kodėl vyrai bijo lyčių lygybės? Nes mano, kad tai yra kažkas, ko jie nesugebės kontroliuoti. Jiems dabartinė padėtis labai patogi. Negana to, jie bando įtikinti, kad tai, ką daro, yra naudinga visiems. Jie teigia, kad mušdami moterį, ją „pataiso”, pamoko deramai elgtis. Net tuomet, kai dėl smurto iškeliama byla ir vyras yra nuteisiamas, jis vis tiek nesutinka, kad buvo neteisus[14]”.

Istoriškai susiklosčiusi aukštesnė vyrų ir žemesnė moterų padėtis lemia tai, kad moterys labiau kenčia nuo smurto.  Patriarchalinės vertybės remia bei stiprina moters žemesnę padėtį šeimoje, darbe bei apskritai visuomenėje. Patriarchaliniame šeimos modelyje vyras laikomas autoritetu moters atžvilgiu. Vyrai su moterimis elgiasi kaip su pavaldžiomis sau, laiko menkesnėmis, žemesnėmis. Vyrų smurtiniai išpuoliai prieš moteris yra visuomenės iš vyrų reikalaujamo “vyriškumo”, t.y. tokių savybių kaip tvirtumas, dominavimas, užuojautos nerodymas, išskirtinis konkuravimas ir pan., apraiškos.

feministinis.frontas@gmail.com

+37061617324


[8] “Privataus kaltinimo bylų procesas – tai specifinis teisinis konfliktų sprendimo būdas, kai tam tikro konflikto juridizavimą (kriminalizavimą) ir asmens patraukimą baudžiamojon atsakomybėn lemia ne valstybės institucijų (pareigūnų), bet nukentėjusiojo valia kreiptis į kompetentingas valstybės institucijas, kad būtų pradėtas baudžiamasis procesas, ir kai iki pat asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, pripažinimo kaltu arba nekaltu konflikto šalys turi galimybę susitaikyti ir šitaip sudaryti teisines prielaidas nutraukti pradėtą baudžiamąjį procesą”. http://www.bukstipri.lt/uploads/Privatus%20kaltinimas_pat(3).doc

[11] „Valdžios įstaigos ir nevyriausybinės organizacijos sutinka, kad policijos pateikiami skaičiai – “ledkalnio viršūnė” http://gyvenimas.delfi.lt/namai_ir_seima/article.php?id=33160941

Feministinis Frontas (FeF) prisideda prie Parlamentinės reprodukcinės sveikatos ir teisių grupės protesto

spalio 4, 2010

Rugsėjo 29-ąją ministrų kabinetas pritarė numatantiems įstatymų pakeitimams, teigiantiems, jog gydytojas, iš anksto deklaravęs savo įsitikinimus, galėtų atsisakyti nutraukti nėštumą moters pageidavimu. Pastaruoju metu padažnėję įvairiausi įstatymų projektai, nukreipti prieš moterų apsisprendimo teisę, primena laikus, kai antrosios bangos feminizmas buvo „ant bangos“, t.y. XX amžiaus septintas ir aštuntasis dešimtmečiai.

Švedijoje gydytojui, atsisakius daryti abortą, grėstų iki šešių mėnesių kalėjimo, tačiau pas mus vos ne bandoma skatinti gydytojus paisyti ne pacientų visokeriopos gerovės, priešingai –  savo asmeninių įsitikinimų. Jeigu religiniai įsitikinimai trukdo dirbti profesionaliai, tad gal vertėtų susimąstyti apie kitą profesiją? Daugelyje religijų yra visokių „apribojimų“, jau nekalbant, kad tos pačios Romos Katalikų Bažnyčios popiežius griežtai pasisako prieš

bet kokią kontracepciją, vadinasi, kita pataisa bus leidžianti nerekomenduoti kontraceptinių priemonių, jei tai prieštarauja gydytojo įsitikinimams (juk negalime prarasti nė vieno spermatozoido gyvasties, kaip ir nė vienai kiaušialąstei nevalia nueit niekais). Nepamirškite, jog katalikybė – ne vienintelė pasaulio religija ir kas, jei ginekologas – musulmonas? Įtaręs, kad žmona turi meilužį, informuos jos vyrą, kad šis galėtų ją užmėtyti akmenimis? O jeigu jūsų chirurgas yra jehovos liudytojas ir jums skubiai reikia kraujo perpylimo? Ar vis dar gerbsite jo religinių įsitikinimų laisvę, vartydamasis morgo šaldytuve?

Todėl Feministinis Frontas (FeF) prisideda prie Parlamentinės reprodukcinės sveikatos ir teisių grupės protesto, teigdamas, kad religijų gali būti įvairių, tačiau žmonių teisės – tik vienos.

LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO

VISUOMENĖS PLĖTROS, REPRODUKCINĖS SVEIKATOS IR TEISIŲ

PARLAMENTINĖ GRUPĖ

Kodas 1886 05295     Gedimino pr. 53, LT-01109 Vilnius     Tel. (8~5) 239 66 40     Faksas (8~5) 239 64 59

El.p. marija.pavilioniene@lrs.lt

2010-09-30

Parlamentinės reprodukcinės sveikatos ir teisių grupės pareiškimas

Mes, parlamentinės reprodukcinės sveikatos ir teisių grupės nariai,  protestuojame prieš tai, kad šiuolaikinė Vyriausybė, atstovaujanti konservatyvią ideologiją Sveikatos apsaugos ir žmogaus teisių srityje, skleistų Lietuvos valstybėje psichologinį terorą, ketindama pažeisti moters reprodukcines teises ir saugų asmeninį gyvenimą, ribojant moters galimybes, esant būtinybei, nutraukti nėštumą.

Mes protestuojame prieš tai, kad Lietuvoje Sveikatos ministras Raimondas Šukys formuotų klaidingas nuostatas moters teisių atžvilgiu – moters kūnas ir moters psichinė sveikata nepriklauso nei Vyriausybei, nei Seimui, nei Katalikų Bažnyčiai. Moteris turi teisę pati kurti savo asmeninį ir šeimos gyvenimą, pati spręsti, kada ir kiek kartų gimdyti.

Mes protestuojame prieš tai, kad religiniu pagrindu ir parengtomis Medicinos praktikos ir Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo pataisomis būtų priešinama  medikų akademinė ir gydytojų praktikų bendruomenė, kad įstatymu būtų įteisinta nuostata atsisakyti padėti pacientei, kai jai reikalinga medicininė pagalba. Įstatymo pataisos skaudžiausiai smogs kaimo moterims, turinčioms mažas pajamas, nes joms minėta paslauga taps sunkiai prieinama.

Mes protestuojame prieš tai, kad Katalikų Bažnyčia, pasaulyje garsėjanti moraliniais skandalais,  kištųsi į mokslą bei sveikatos apsaugos politiką, dogmatiškomis, žmogaus teises pažeidžiančiomis nuostatomis skleistų paniką Lietuvos visuomenėje dėl mediko teisės dėl religinių įsitikinimų atsisakyti atlikti nėštumo nutraukimo operaciją.  Nes kiekvienas asmuo, prieš rinkdamasis specialybę, turi teisę nuspręsti ką studijuoti, o ne tapęs gydytoju, pasinaudojęs valstybės finansine parama įgyjant specialybę, atsisakyti suteikti medicininę pagalbą pacientui.

Mes kreipiamės į Lietuvos Prezidentę, Seimo narius, politines partijas,  Europos lygių galimybių institutą, Lygių galimybių kontrolierės tarnybą, Žmogaus teises ginančias institucijas Lietuvoje ir Europoje, į Lietuvoje reziduojančius užsienio šalių ambasadorius ir perspėjame apie tai, kad parengtos įstatymo pataisos visų pirma pažeistų moters likimą, moters psichiką, moters pasirinkimo  teisę kurti asmeninį ir profesinį gyvenimą, nes Lietuvoje konservatorių dauguma imasi akivaizdžios prievartos reguliuoti asmeninį ir šeiminį gyvenimą.

Pareiškimą pasirašė:

1. Birutė Vėsaitė

2. Marija Aušrinė Pavilionienė

3. Algirdas Sysas

4. Juozas Oleka

5. Milda Petrauskienė

6. Onutė Valiukevičiutė

7. FeF


feministinis.frontas@gmail.com

+37061617324

Kodėl nacionalinis susitarimas dėl šeimai palankios aplinkos kūrimo yra nepalankus?

rugsėjo 24, 2010

Na skaitant pradžią, dar nieko, daug gražių lozungų apie tai, kaip, matote, šeima – valstybės pamatas (38 konstitucijos straipsnis), bet įtarimą sukelia jau trečiasis sakinys („suvokdami pareigą padėti Lietuvos visuomenei įgyvendinti troškimą gyventi santarvėje ir užauginti brandžią jaunąją kartą[1];”) kokiais ryšiais susietas „troškimas gyventi santarvėje“ ir kažkieno noras auginti „brandžią jaunąją kartą“ (beje, ką reiškia tai? Kokia karta brandi? Mūsų tėvų gal? Ar senelių?:))…. Teiginys „siekdami palaikyti šalyje plėtojamą socialinį dialogą ir įsiklausyti į įvairių visuomenės grupių bei ekspertų pasiūlymus ir pastabas dėl vykdomos šalies šeimos politikos” sukelia ironišką šypseną, prisiminus Dagio išsakytą poziciją: „Prie susitarimo nesutinkančios prisidėti organizacijos yra neretai žinomos kaip propaguojančios nesuderinamas su sveikos, pilnos šeimos samprata idėjas, nors tokia jų pozicija prieštarauja Lietuvos Konstitucijai. Todėl jų atsisakymu pasirašyti susitarimą nesistebiu[2]”. Tokios organizacijos kaip Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacija, Žmogaus teisių stebėjimo institutas, Lygių galimybių plėtros centras, „Naujoji Kairė 95” bei kitos  įvairios moterų organizacijos, pasak gerb. R. J. Dagio, neturi žalio supratimo apie pvz.:  šeimą, kurią, kaip žinia, sudaro žmonės. Be abejo, juk nevertėtų pamiršti, kad visi tie, kurie augina vaikus, nors ir vieniši (ak, tik ne tai!!!) tėra bambaliai, ar ne? „Jeigu tu nesugebėjai susitvarkyti savo gyvenimo ir užaugini vaiką be tėvo ar be motinos, tai ar tu prisiimi atsakomybę ir kaltę už tai, ar ne? Ar mes gyvename kaip mums patinka, kaip bambaliai varinėjamės? Turi žmogus būti atsakingas, ar ne? Vaikui reikia ir tėvo, ir motinos, kad jis užaugtų pilnavertė asmenybė“ – teigė Socialinės apsaugos ir darbo ministras Rimantas Dagys, kalbėdamas Tarptautinės Šeimos dienos proga. Ne, mes negyvename, kaip mums patinka, ir taip, kategoriškai taip, visi, kurių tėvai neišsiskyrę, nepaisant to, ar jie buvo geri žmonės, ar mylėjo savo vaikus, yra tikrieji pilnaverčiai, o likusioji visuomenės dalis – ne.

Neaiškumų toliau skaitant, kyla dėl sąvokų, pavyzdžiui, ką gerbiamieji susitarimo iniciatoriai laiko šeimos krize („1.3.      skatinti krizių prevenciją, plėtoti kompleksinių paslaugų krizę patiriančioms šeimoms tinklą”;) na bet tiek to. Bet kad mes negyvename kaip norime ar bent R. J. Dagio dėka negyvensime, įrodo 1.4. ir 1.5. punktai: „1.4.      diegti pasirengimo santuokai ir šeimai sistemą, ugdyti pozityvios šeimos patirties neturinčių asmenų gebėjimą kurti šeimą įsipareigojant santuokai”… „1.5.      diegti privalomą konsultacijų prieš skyrybas sistemą, skatinti mediaciją (civilinių ginčų taikinamąjį tarpininkavimą) ir kitas pagalbos priemones skyrybų atveju, ypač tada, kai šeima turi nepilnamečių vaikų”. Kas per sistema laimingai santuokai ir šeimai garantuoti – nekomentuotina, nes tiesiog nesuvokiama… A vat skyrybų atveju – be žodžio „privaloma“ neapsieisim. Taip pat, kaip M. A. Pavilionienė teisingai pastebėjo „1.4. punktas diskriminuos nenorinčius tuoktis, imt šliūbą, ir panašiai[3]“, bet juk ne bambaliams reikalauti lygybės…

Kad nepilnamečiai šiukštu negalvotų blogai apie šeimą, bus ugdomas jų kritinis mąstymas…Kaip? Ogi labai paprastai – tiesiog bus saugomi nuo neigiamos informacijos („ palaikyti pastangas, ugdančias kritišką nepilnamečių mąstymą ir juos saugančias nuo neigiamos viešosios informacijos”). Nuostabu, kaip gerai sugalvota, juk tikrai – mokėjimas  atsirinkti, tai yra, mąstyti, puikiai įgunda, gaunant vien teigiamą informaciją! Tiesa, kas yra „teigiama“ ir „neigiama“ informacija, nedrįstame įsivaizduoti.

Jeigu dar nežinojote, tai tik šeimos patiria sunkumų, krizės atveju („Sunkmečiu šeimos patiria įvairių sunkumų ir jaučiasi nesaugios dėl ateities”). Na, o jei netyčiom gausite į liūlį, tai nenusiminkite, nes čia Jums atskubės kokia nors spec. tarnyba, tikėkimės skambiu pavadinimu (tiktų koks G.Į.L.A.I,S. kas reikštų: Gavęs Į Liūlį – Atleisk Ir Susitaikyk), nes ketinama „3.6.      sudaryti sąlygas, padedančias užkirsti kelią smurtui, o jeigu to padaryti nepavyko (na juk pasitaiko – FeF’o pastaba), – užtikrinančias poveikio priemonių smurtautojams taikymą ir pagalbos nukentėjusiesiems teikimą”.

Pasirodo, valstybė turi ne sudaryti sąlygas gyventi žmoniškai jau esamiems jos piliečiams ir palikti teisę rinktis turėti vaikų ar ne, o neee… Valstybė, norėdama kažką ten užtikrinti, turi pasirūpinti, kad joje gimtų kažkas… AAA, „pilnaverčiai piliečiai“, kaip pasakytų Dagys, ir tai esą netgi padės užtikrinti NACIONALINĮ SAUGUMĄ („Valstybė, siekdama tautos gyvybingumo, nacionalinio saugumo bei visokeriopo ekonominio stabilumo, turi pasirūpinti jos išlikimu. Vienas iš išlikimo garantų gyvybinga ir jauna visuomenė”. Ne jauni ir ligoti – numirkite patys, jūs nepadėsite užtikrinti nacionalinio SAUGUMO – FeF’o pastaba).

Na ir galiausiai 4.5. kuklus punktelis, kuris tik eilinį kartą įrodo, jog patogiausi yra „penkmečio tipo planai“, arba tiesiog „daryti nuo antro galo, nesiaiškinant priežasčių ir nesprendžiant problemų“, tai yra, „4.5.      diegti priešabortinio konsultavimo sistemą bei šviesti visuomenę apie gyvybės vertę ir abortų žalą”. Na, o kad moteris yra žmogus, atsakingas (juk Dagys taip mėgsta atsakomybę) už savo kūną – nereikia skleisti erezijų, ir paprašytume nekenkti nepilnamečiams ir jų kritiniam mąstymui.

Pabaigai drįstume priminti ponui ministrui, jog šeima – tai nėra lygu santuoka („Paprašytas patikslinti, kodėl kitokį požiūrį į šeimą parlamentaras laiko antikonstituciniu, pastarasis teigė, kad Konstitucija labai aiškiai apibrėžia šeimą. „Tai vyro ir moters santuoka. Manymas, kad šeima gali būti be santuokos visiškai nesuderinamas su Konstitucija. Todėl norint įteisinti tokią nuostatą, tektų keisti Konstituciją. Tačiau kol gyvename teisinėje valstybėje ir Konstitucija nepakeista, turime laikytis konstitucinių nuostatų[4]”), ir jokia LR Konstitucija to nerašo. Štai ką ji rašo: „III skirsnis, „Visuomenė ir valstybė“, 38 straipsnis:

38 straipsnis
Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas.
Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.
Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu.
Valstybė registruoja santuoką, gimimą ir mirtį. Valstybė pripažįsta ir bažnytinę santuokos registraciją.
Sutuoktinių teisės šeimoje lygios.
Tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti.
Vaikų pareiga – gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą[5]

Visus tuos, kurie mato, jog parašyta, kad šeima – tai vyro ir moters santuoka, prašome mus informuoti.

Ir kad jau taip visad mylime ir cituojame Konstituciją, primename, jog Lietuva neturi valstybinės religijos, tad tokios sąvokos kaip „abortuoto vaikelio siela“, „negimdysi – nekeliausi į dangų“, „nesituoksi – nusidėsi“, ir panašiai, mūsų, kaip ir jau citavome gerb. R. J. Dagio nuomone, Lietuvoje, teisinėje valstybėje, neturi galios.

„III skirsnis, „Visuomenė ir valstybė“, 43 straipsnis:

„Lietuvoje nėra valstybinės religijos[6]“.

p.s.Labai prašome skirti vieną minutę ir formaliai išreikšti savo nuomonę iki spalio 1 d., kad į ją atsižvelgtų LR Seimas.

Reaguokite ir persiųskite kitiems!

LR Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetas kviečia išreikšti savo nuomonę dėl Nacionalinio susitarimo dėl šeimai palankios aplinkos kūrimo. Nuomonę gali išreikšti tiek organizacijos, tiek visuomenės nariai (pavieniai žmonės).

Nors nurodytame tinklapyje primygtinai siūloma pritarti Nacionaliniam susitarimui, mes kviečiame jam nepritarti – ši galimybė taip pat yra numatyta, paspaudus tinklapyje nurodytą nuorodą.

http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=5931&p_d=100537&p_k=1

p.p.s. Feministinis frontas (FeF) kviečia visuomenę aktyviai reaguoti ir siūlyti būdus, galinčius bent pristabdyti atvirai bandomą įdiegti diskriminacinę politiką.

feministinis.frontas@gmail.com

+37061617324


[1] Parengta  pagal http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=376067

[2] Šaltinis: http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/rjdagys-nacionaliniam-susitarimui-del-seimos-kairieji-nebutini.d?id=34734813

[3] „Vadinasi tie asmenys, kurie nuspręs gyventi ne santuokoje, o partnerystėje, Lietuvoje bus laikomi antrarūšiais žmonėmis? Vadinasi, Lietuvoje santuoka bus tvirtinama valstybine prievarta?” šaltinis:

http://www.delfi.lt/news/ringas/politics/ampavilioniene-rupestis-seima–pelekautai-naivuoliams.d?id=36464447

[4] http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/rjdagys-nacionaliniam-susitarimui-del-seimos-kairieji-nebutini.d?id=34734813

[5] http://www3.lrs.lt/home/Konstitucija/Konstitucija.htm

[6] http://www3.lrs.lt/home/Konstitucija/Konstitucija.htm

FeF kviečia nepritarti Nacionaliniam susitarimui dėl “šeimai palankios aplinkos kūrimo”

rugsėjo 14, 2010
Kviečiame nepritarti Nacionaliniam  susitarimui dėl šeimai palankios aplinkos kūrimo, apie kurį jau turbūt girdėjote ir kuriame numatoma “šviesti visuomenę apie abortų žalą”, remti šeimą (pagrįstą diskriminacine šeimos samprata) ir panašios įdomybės. Šuo metu ir iki spalio 1 d. visuomenė dar gali išreikšti savo nuomonę šiuo klausimu. Nuo Susitarimo atsiribojo daugybė Nevyriausybinių organizacijų (NVO), tik išskyrus katalikiškas organizacijas.

Sudaromas įspūdis, kad galite tik pritarti, bet spauskite nuorodą ir nepritarkite!

Reaguokite ir persiųskite kitiems!

LR Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetas kviečia išreikšti savo nuomonę dėl Nacionalinio susitarimo dėl šeimai palankios aplinkos kūrimo. Nuomonę gali išreikšti tiek organizacijos, tiek visuomenės nariai (pavieniai žmonės).

Nors nurodytame tinklapyje primygtinai siūloma pritarti Nacionaliniam susitarimui, mes kviečiame jam nepritarti – ši galimybė taip pat yra numatyta, paspaudus tinklapyje nurodytą nuorodą.

http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=5931&p_d=100537&p_k=1

Labai prašome skirti vieną minutę ir formaliai išreikšti savo nuomonę iki spalio 1 d., kad į ją atsižvelgtų LR Seimas.

Primename, kad nuo Nacionalinio susitarimo, kuris pagrįstas diskriminuojančia „šeimos“ samprata ir kuriame atmetamos moters reprodukcinės teisės, atsiribojo žmogaus teisių srityje dirbančios Lietuvos nevyriausybinės organizacijos.
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/susitarimas-del-seimai-palankios-aplinkos-vertinamas-kaip-diskriminacinis.d?id=34698685

Kaip teigiama R. J. Dagio pranešime, kairiųjų organizacijų požiūris į šeimą Nacionalinio susitarimo nesustabdys.

„Prie susitarimo nesutinkančios prisidėti organizacijos yra neretai žinomos kaip propaguojančios nesuderinamas su sveikos, pilnos šeimos samprata idėjas, nors tokia jų pozicija prieštarauja Lietuvos Konstitucijai. Todėl jų atsisakymu pasirašyti susitarimą nesistebiu.”

http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/rjdagys-nacionaliniam-susitarimui-del-seimos-kairieji-nebutini.d?id=34734813

Čia kalbama  apie iš esmės visas moterų teisių ir žmogaus teisių srityje realiai dirbančias nevyriausybines . organizacijas (išskyrus katalikiškas ultra-tradicines)!!!

Kitaip tariant, aiškiai įvardijama, jog nevyriausybininkų įtaka yra lygi jokiai įtakai, kaip pagal senovinius valstybės valdymo metodus: padarysim, kaip norėsim, juk ne mes kentėsim:)

Aušrinė Marija Pavilionienė taip pat išsakė savo nuomonę šiuo klausimu:

http://www.delfi.lt/news/ringas/politics/ampavilioniene-rupestis-seima–pelekautai-naivuoliams.d?id=36464447

Todėl Feministinis frontas (FeF) kviečia visuomenę aktyviai reaguoti ir siūlyti būdus, galinčius bent pristabdyti atvirai bandomą įdiegti diskriminacinę politiką.

feministinis.frontas@gmail.com

+37061617324

Didysis FeF’o MANIFESTAS

gegužės 3, 2010

1. FeF‘as nelaiko savęs radikaliu judėjimu, bet jei turėti savo nuomonę ir ją pasakyti yra radikalu…

2. FeF‘as kritikuoja patriarchatą (lot. pater – tėvas, gr. archē – valdžia) ir nesiekia įgyvendinti matriarchato (lot. mater – motina, gr. archē – valdžia) . FeF‘as už lyčių egalitarizmą, už horizontalius bendruomenių santykius, už decentralizuotą valdžią, ir tiesioginę demokratiją.

3. FeF‘ui feminizmas – tai žmogaus laisvė būti tokiai/tokiam, kokia/koks jau esi ir kokia/koks nori būti, nepaisant įkyriai peršamų stereotipų. Tai laisvė kurtis gyvenimo modelius pačioms/patiems, siekti ir įgyvendinti pačias įvairiausias asmeninės savirealizacijos formas.

4. FeF‘as pasisako prieš bet kokį išnaudojimą – darbe, šeimoje, mokykloje etc. Joks žmogus nėra nei kapitalisto, nei valstybės, nei kito žmogaus nuosavybė ir turi kovoti už tai, kad nebūtų paverstas eksploatuojamu įrankiu.

5. FeF‘as mano, kad neužtenka vien akademinio diskurso tam, kad visuomenė imtų keistis ir judėti į visišką kiekvieno asmeninį išsilaisvinimą ir kolektyvios laisvės būseną. FeF‘as pirmiausiai pasisako už tiesioginį veiksmą, ne tik už veikimą intelektualinėje ar virtualioje erdvėje. Todėl FeF‘as gali užklupti bet kur ir bet kada.

6. Universitetas yra apkerpėjusi ir sustabarėjusi struktūra, kuri išleidžia į pasaulį ne laisvas, kritiškas ir drąsias asmenybes, bet intelektualinį produktą – žmogų, kurio žinios tėra priemonė remti esamą sistemą. FeF‘ui labai apmaudu, kad Lietuvos studentai prarado jaunatvišką drąsų, gaivališką spontaniškumą ir kad akademinė bendruomenė sustingusi nuobodulyje.

7. Šiuo metu svarbiausias FeF‘o tikslas – sukelti diskusijas, kad tai, kas vyksta visuomenėje, nebūtų jos pačios traktuojama kaip teisinga ir galutinė duotybė. Šis pasaulis yra mūsų visų, todėl kiekviena/s iš mūsų galime ir turime kalbėti, veikti ir dalyvauti visuomenės transformacijos vyksme.

8. FeF‘as atstovauja tik sau, nenori atstovauti niekam kitam ir būti niekieno kito atstovaujamas.

9. FeF‘as nėra prieš religiją apskritai, bet FeF‘as pasisako prieš patriarchalinę Bažnyčios instituciją, kuri siekia kontroliuoti žmogaus asmeninį gyvenimą, kišasi tiek į valstybės, kuri yra sekuliari, valdymą, tiek į visuomeninį gyvenimą[1]

10. FeF‘as mėgsta įkvepiančius ir drąsius kūrinius, turinčius keičiančiąją galią tiek asmeniniu, tiek socialiniu lygmeniu. Kiekvienas kūrinys turi veikti pasaulį – turi įkvėpti žmones asmeninei laisvei ir griauti nedrąsos, susikaustymo, inertiško paklusimo primestiems elgesio modeliams sienas, turi atverti neatrastas pasaulio pažinimo galimybes, padėti atrasti alternatyvias mąstymo ir veiksmo formas.


[1]http://www.lrytas.lt/-12633271921262087054-monsinjoras-a-svarinskas-apie-%C5%A1-saukos-paveiksl%C4%85-nupai%C5%A1%C4%97-ka%C5%BEkoks-menininkas-bjaur%C5%B3-paveiksl%C4%85-ir-pad%C4%97jo-%C4%AF-prezident%C5%ABr%C4%85.htm

_________________________________________

feministinis.frontas@gmail.com

+37061617324

MANIFESTAS (skirtas FIDI)

balandžio 21, 2010

Universitetas galuojasi agonijoj. Kur dingo ta minties maišto erdvė? Kur pasidėjo visuomenės transformacijos variklio energija? Universitetą apniko studentus įkalinęs minties ir veiksmo sustabarėjimas.

Čia liko tik praeities drąsios minties laisvės griuvėsiai, kuriuose tarpsta dvokiantys patriarchato stereotipai. Priemonės, kuriomis yra reprezentuojamas tiek filologijos fakultetas, tiek moteris visuomenėje apskritai, prieštarauja ne vien geram skoniui, bet ir sveikam protui. Išsivaduokime iš pašvinkusių 42 metus tebesitęsiančių „tradicijų“, kuriomis save žeminame, mielosios filologės.

Moteris neturi pavirsti objektu, daiktu, organu. Paniekindama save čia staiposi iškreipto moteriškumo kaukė. „Iš tikrųjų moterų funkcija yra tyrinėti, atrasti, išrasti, spręsti problemas, krėsti pokštus, kurti muziką [ir ne tik] – su meile. Kitaip tariant, kurti magišką pasaulį.“

Kiek šiame fakultete tvyro nerealizuotos ir neįsisąmonintos drąsos ir laisvės! Čia pulsuoja nemirtinga tikroji moteriška jėga. Vieną dieną prasiveržusi ji nuneš velniop engiančias pasaulio ir minčių struktūras.

Mes už visiškai savimi pasitikinčias, laisvas, išdidžias, savarankiškas, niekieno nevaržomas, žavingas moteris. „Gražiųjų filologių“ čia daugiau nėra ir nebus. Ši rūšis išnyko, pati save sunaikinusi nuoboduliu, inertiškumu, abejingumu ir apatija.

Valerie Solanas vardu skelbiame feminizmo užkratą Vilniaus universiteto filologijos fakultete pasėtą.

Feministinis frontas (FeF)

_______________________________________

feministinis.frontas@gmail.com

+37061617324

Feminizmas – tai laisvė būti arba feministės pasakėlė iš rūsio

balandžio 12, 2010

Na taip, visi, pamatę antraštę, sakys: „o, ne, ir vėl“. Bet. Leiskit konstruktyviai, argumentuotai bei kondensuotai parodyti ir kartu paklausti: ar tikrai jokios problemos nėra?

Vien ištarus sakinį, kuriame yra žodis „feminizmas“, gali būti tikras, kad tave užsipuls būtent dėl to žodžio, nepriklausomai, ar apskritai tavo mintis buvo teisinga –  juk galbūt ir nebuvo –  bet konkrečiai kritikos susilauksi vien dėl to „žodžio“. Kodėl taip bijoma kalbėti? Diskutuoti?

Galima pagalvoti, kad vien kalbėjimas apie problemą, padarys ją „problematiškesnę“…? Bet, ei… Juk šiaip ar taip, esame akademinė bendruomenė, kritinis mąstymas reikalingas toli gražu ne vien tam, kad būtų gautas geras pažymys. Mokslo žinios gilina, ar bent turėtų gilinti, ne vien išmanymą, bet apskritai mąstymo įgūdžius, kuriais vėliau reprezentuosime save ateity, ir būtent toks reprezentavimas mus išskirs iš pilkos masės…

Bendriausia prasme, feminizmas – tai žmogaus laisvė, skamba banaliai, bet tai tokia laisvė, kuomet tu būni tokia ir toks[1], kokia/koks jau esi ir kokia/koks nori būti. Tai yra, kai yra toleruojama asmeninė laisvė rinktis, atsiribojus nuo įkyriai peršamų stereotipų bei, kita vertus, kai asmenybė yra bent jau nesmerkiama už jos laisvės manifestavimą ir įgyvendinimą. Konkrečiau, kai, pavyzdžiui, dažniausiai, kai būtent moteris, analizuoja ir kritikuoja (visiškai nesvarbu ką), didžiąją dalimi atvejų jai yra pasiūloma nusiraminti, ji yra apšaukiama, kad jai pms,  kas reikštų, jog su moterimi, kaip intelektualia būtybe, apskritai neverta bendrauti, nes jai tai pms, tai ms, tai poms, kitaip tariant, kad ji yra vien tik fiziologinis ciklas. Ar tai adekvatu?

Kažkodėl vis dar gaji nuomonė, kad feminizmas – tai judėjimas prieš vyrus, ypač keista, kai tokią nuomonę palaiko pačios moterys… Mažumėlę juokinga… pradėkime nuo, kad, tarkim, Lietuvoje moterims suteikta teisė balsuoti 1918 11 02, vadinasi, nepraėjo nė šimtmetis… Žmonės, kurie egzistavo visą žmonijos istoriją, neturėjo jokios reikšmės visuomeniniame gyvenime. Žavu. Sakysite, čia tik Lietuva tokia nepažangi, nes, palyginus ne taip seniai, baudžiava buvo panaikinta? Na ne, tais pačiais metais Anglijos ir Kanados moterys gavo balsavimo teisę, vadinasi, šiame kontekste, Lietuva kaip tik labai progresyvi.

Moterų gebėjimas gimdyti vaikus buvo kaip prielaida ją išskirti iš kitų, pavyzdžiui, „1931 – popiežius Pijus XI, siekdamas apsaugoti moteris ir šeimą, pareikalavo uždrausti įdarbinti ištekėjusias moteris[2]”.

Tačiau grįžkime į 2010metus. Pasak CVbankas.lt 2010-ųjų metų kovo devintą dieną publikuoto straipsnio:  „Lietuvoje gana didelis skirtingų lyčių asmenų atlyginimų skirtumas – įvairių amžiaus grupių vyrai Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje uždirba vidutiniškai 30–35 proc. daugiau nei tokio pat amžiaus moterys[3].” Kaip matyti, patys faktai kalba už save, taigi būtent prieš tokią nelygybę ir yra kovojama.

Viešoji nuomonė godžiai formuoja stereotipinį mąstymą įvairiose srityse, bet kalbant apie žmones ir lytis, ji konkrečiai priskiria vienus ar kitus bruožus vienai ar kitai lyčiai, teigdama, kad tu turi būti toks. Jei esi moteris, deja, bet tu turi būti moteriška. Ką tai reiškia – velnias žino, bet jei tu nesi moteriška, tu nesi moteris, matyt. Tas pats ir su vyrais – jei šie neatitinka realybėje net neįmanomo modelio, tai jau susilauks ne paties mieliausio atgarsio. Tad feministės mano, jog  toks mąstymo kelias yra iš esmės ydingas, nes žmogus, kaip būtybė, yra iškart atmetamas, kaip netinkamas, nes neatitinka tam tikrų standartų, bet klausimas, kas juos atitinka? Ir jei jiems taip pasisekė ir jie „atitinka“, tai jie automatiškai  turi teisę kritikuoti kitus? Atmesti ?

Būtent šioje vietoje akademinė bendruomenė, kaip novatoriškų minčių kalvė, turėtų būti alternatyva visiems tiems stereotipams. Tokia bendruomenė turėtų kurti kitą modelį ir kaip visuomenės išsilavinusi dalis turi stengtis reformuoti, jau nekalbant apie tai, kad ji privalo svarstyti ir kelti klausimus, ar tai, kas nusistovėję, turi ir toliau tęstis?

Kodėl taip lengvai pasiduodama stereotipui, kad vyro ir moters bendravimas turi būti toks vienpusiškas, arba kitaip, intelektualus bendravimas, kaipo toks, išvis neegzistuoja.  Kodėl kai susitinka du vieno universiteto fakultetai, jų susitikimas apsiriboja šokio-žiūrėjimo ir prašymo pakartoti forma?

Niekas nesako, kad tai blogai, ne, galbūt labai šaunu, ypač tiem, kurie žiūri, nors nemanytina, kad visiems tai yra įdomu.  Taip pat nelaikytina, jog patiems vyrams yra smagu, kai juos laiko tik gyvulinės kilmės padarais, negebančiais pasisavinti kitokios informacijos.

Tik kodėl mes pykstame, kai mūsų fakultetas yra vadinamas įvairiais žeminančio tipo epitetais, kai iš to, kaip jis yra reprezentuojamas, net nepagalvotum, jog tame pastate žmonės yra išsilavinę, geba mąstyti? Sakote, humoras….sakote jaunimas, studentai… Bet juk tokie dalykai netrunka „prilipti“, žmonės keičiasi, o šablonai lieka, niekur nedingsta. Už tai ir lieka tokia pozicija, kad vienos specialybės yra naudingesnės už kitas, nepaisant to, kad visos yra reikalingos, tik  tas stereotipinis lyginamasis aspektas, kad vienos geriau, o kitos – blogiau.

Šventės yra gerai. Tūsas yra gerai. Puiku, kad žmonės bendrauja. Bet kur fantazija, kur minties laisvė? Nepalikime ir nenužudykime tokių vertybių, kurioms alternatyvų nėra.


[1] O nustebime, yra ir vyrų feministų, kitaip tariant, lytis nėra pagrindinis feminizmo kriterijus

[2] Šaltinis: http://www.moterys.lt/assets/leidiniai/indexd645.html?show_content_id=559

[3] http://www.cvbankas.lt/atlyginima_lemia_amzius_lytis_issilavinimas

___________________________

feministinis.frontas@gmail.com

+37061617324

SVEIKOS IR SVEIKI!

balandžio 12, 2010

Sveikiname atvykus į mūsų namus – tikimės, jog rasite ką nors sau naudingo bei priimtino. Maloniai prašome nelikti tyloje ir skelbti savo mintis.

Visada niekieno – FeF

feministinis.frontas@gmail.com

+37061617324