Kalbėdamas apie toleranciją Lietuvoje, pasijauti ar bent įsivaizduoji pasijautęs, lyg žonglierius, rodantis neįprastus triukus čiabuviams, arba lyg iš ateities pakliuvęs į gilią, dinozaurais papuoštą, praeitį. Klausimas, kokios būtent trūksta lietuviams tolerancijos, išmuša iš vėžių panašiai kaip kėdės patraukimas besisėdant… Visų. Absoliučiai visų rūšių, porūšių, mums trūksta tolerancijos… Nesinori išskirti lietuvių, kaip kokios nors specifinės tautos, bet, manau, kad jei jau gebame būti kritiški kitiems, tai nepamirškime ir savęs.
Tolerancija – tai laisvė būti, nepažeidžiant kito laisvės
Kad būtų aiškiau, pirmiausia norėtųsi paaiškinti, kas yra (ir kas nėra) tolerancija ir toleravimas. Mūsuose žodis tolerancija (toleráncija [lot. tolerantia – kantrybė]: 1. priešingos nuomonės arba įsitikinimų gerbimas, pakanta) po tam tikrų įvykių gegužę daugeliui asocijuosi su ne heteroseksualios orientacijos žmonių toleravimu. Tačiau aš pabandysiu įrodyti, kad tolerancijos trūkumas esti kone visose mūsų gyvenimo srityse…
Ką reiškia toleruoti? Įvairaus pobūdžio diskusijose, o ypač diskusijose su homofobais, labai dažnai apvadina netolerantišku, nes mat nepereini į jų pusę ir nepakeiti savo pažiūrų į homofobiškas. Norėčiau pabrėžti, jog toleruoti – tai jokiu būdu nereiškia leisti lipti ant galvos. Toleruoti – tai nereiškia leisti tyčiotis, žeminti, dergti, išnaudoti kitus, nes tai esą „mano laisvė“. Tolerancija – tai laisvė būti, nepažeidžiant kito laisvės.
Ar vaikui užtenka tik gimti?
Kai didžiai kompetentingas gimdymo klausimais politikos veikėjas R. J. Dagys įpareigoja moteris gimdyti ir kuo daugiau (prisiminkime neseniai išplatintą pareiškimą, kad „tikslas turi būti 3-4 vaikai šeimoje“), kai Bažnyčia spaudžia valdžią apriboti moters reprodukcines teises (katalikų ginekologų skatinimas nedaryti abortų moters pageidavimu ir apskritai tendencingi veiksmai abortų uždraudimo link), kitaip tariant, kai dar tik zigotos teisės tampa aukštesnės (jie tai vadina teise gimti), paminant jau esančio žmogaus (tai yra, moters) teisę rinktis, susidaro įspūdis, kad visų svarbiausia, ko reikia vaikui, tai gimti.
Pamirštame, kad vaiko auginimas kainuoja ne tik didžiules moralines, fizines pastangas, bet ir (o, netikėtume) didelę krūvą pinigų. Nemanau, kad verta vardinti visas įmanomas išlaidas (pvz., ar žinote, kiek kainuoja sauskelnės ir kiek jų reikia per mėnesį?), bet ką su tomis išlaidomis veikti, nuspręsti paliekama tėvelių fantazijai, nes juk leidžiame mažinti tėvystės – motinystės išmokas, motyvuojant „sunkmečiu“, o vaikui, sulaukus trijų metų, apskritai mokame po keliasdešimt litų per mėnesį. O ką daryti vienišam tėčiui ar motinai? Dar jei nepilnametis? Kokiais žudančiais žvilgsniais juos palydime, maždaug, „vaikai vaikus augina“… Ir po viso to mes vis dar bandome deklaruoti, kaip „mums svarbu vaikai“.
Ypač tai ironiška, žinant, kad, remiantis Statistikos departamento pateikiamais duomenimis, 2 proc. Lietuvos vaikų gyvena vaikų namuose… O dar 4 proc. vaikų auga socialinės rizikos šeimose. Ir mes vis dar vaidiname, kad mylime vaikus? Kokiomis sąlygomis turi gyventi palikti vaikai, kaip jie turi kovoti su visam gyvenimui prilipdyta etikete, išskiriančia iš „normalių šeimų vaikų“, man sunku net įsivaizduoti. Būdami (ar vėlgi, tik deklaruodami?) tokie patriotai, vengiame įsivaikinti „mūsų tautiečius“, nes jie yra iš vaikų namų, kas yra tikrų tikriausia diskriminacija. Taip, pati žinau, kad įvaikinimo sąlygos yra griežtos, bet ar ne suaugusieji turi rūpintis, kad tos sąlygos taptų įmanomomis įvykdyti? Ar patys vaikai turi rūpintis tuo, kad juos įsivaikintų?
Lietuva pirmauja pagal patyčias mokyklose skaičių. Vaikų elgesys yra suaugusiųjų elgesio savotiškas veidrodis. Jų nepakantumas – tai mūsų nepakantumo tiesioginė išraiška. Labai mylime vaikus (būtinai savo), bet, va, nieko padaryti, kad šiems netektų kentėti bent jau mokymo įstaigose, negalime. O to pasekmė: „Statistikos departamento duomenimis, vien per pirmą 2009 m. pusmetį nusižudė 34 vaikai. Remiantis specialistų komentarais, vidutiniškai per metus Lietuvoje nusižudo apie 60 mokyklinio amžiaus vaikų ir paauglių. Lietuvoje paauglių ir jaunų žmonių įvykdytų žmogžudysčių skaičius kelis kartus viršija Europos Sąjungos vidurkį“. Štai taip.
Tėvystė – kvailystė?
Jau užsiminiau, apie visuomenės požiūrį į jaunus mamas ir tėčius. Valstybės tarnautojų požiūris į juos buvo pademonstruotas Nacionaliniu susitarimu dėl šeimai palankios aplinkos kūrimo, atvirai diskriminuojančiu vienišus tėvus. Kur jau, taigi jie – „bambaliai“ ir „nevykėliai“, juk vaikas ir mama ar tėtė – ne šeima.
Kadangi žmones identifikuojame pagal jų lytinius organus, kurie apsprendžia ne tik išorines, bet ir vidines savybes, pvz., meilė ir rūpestis vaikams, tai čia kyla tokie absurdiškumai, kaip pabrėžiamas dėmesys vyrui, gatvėje stumdančiam vėžimelį su vaiku, nes, matyt, žmona paliko? Atsitiko nelaimė? Nes negi savo noru vyras rūpinsis vaiku, juk turėjo įvykti kokia nors nelaimė, kad jis taip elgtųsi? Joks (na, nebent neigiamas, nes „pati prisigimdė“) požiūris bus į analogiškoje situacijoje esančią moterį.
Jei vyras išeina tėvystės atostogų, aišku, jei jam suteikiama tokia galimybė, kadangi darbdaviai labai nenoriai tenkina tokius „įgeidžius“, tai jau, suprask, kad žmona privertė vargšelį aukotis. Kai moteris paliekama viena auginti vaiką, nes vyriškis nenori prisiimti atsakomybės, tai kas net drįsta piktintis tokiu elgesiu, nors, aišku, ji – pati kalta, kad pastojo. Bet kodėl tais atvejais, kai, nors ir būdamas vyru, žmogus nori lygiavertiškai dalyvauti šeimos gyvenime, o ne tik kaip sponsorius, stebimės? Lyg tai neturėtų būti kasdienybė? Su kokiu susidomėjimu skaitome straipsnius apie beveik išrinktuosius vienišus tėvus ir kaip skeptiškai vertiname vienišas motinas?
Šioje šalyje nėra vietos senukams?
Vyresnio ir pensinio amžiaus žmonės visuomenės pagalba yra eliminuojami iš viešosios erdvės, iš darbo rinkos, nes mes juk tokių žmonių nenorime matyti? Užtenka pasiskaityti darbo skelbimus ir įrodymų, ar egzistuoja diskriminacija dėl amžiaus, ieškoti nebereikia. Visos pramogos „skiriamos“ turtingam jaunimui, nors, tarkim, paaugliai, neturintys šimtinių kišenėse irgi gali pasilaikyti save sau, o ką veikti, jei tau ne 20 – 40 m., o 50 m.? Galbūt todėl kone su malonumu mokame mažas pensijas ir žiūrime, kiek dar galima mažinti, kiek prie kokių sąlygų dar išgyvens?
Moteris – irgi žmogus
Nepaisant šio skausmingo patriarchaliniam pasauliui teiginio, kad moterys irgi žmonės, įrodinėti tai tenka kone kasdien. Feminizuotų darbo sričių mažesni atlyginimai, 20 proc. mažesni moterų gaunami atlyginimai už tą patį atliekamą darbą su tokia pat kvalifikacija kaip ir vyrai, stiklinės lubos („Stiklinės lubos“ – tai nematomas barjeras, trukdantis gabiam darbuotojui būti paaukštintam iki vadovaujančių pareigų. Paprastai manoma, kad šis fenomenas būdingesnis darbuotojoms moterims nei vyrams ir gali būti nulemtas išankstinio nusistatymo“) daug kam atrodo kaip nekritikuotinas teisingumas.
Kadangi moterų atlyginimai būna mažesni, negu vyrų, dar dažnai jos dirba tik puse etato (juk reikia kažkam atsiduoti šeimos labui), tai ir jų senatvės pensijos būna mažesnės. O sukurti tokie lyčių stereotipai, pvz., vienas yra galva, o kitas – kaklas, vienas gebantis mąstyti, kitas – tik (geriau, kad gražus) emocionalus priedas, moterys – pasyvumas, vyrai – aktyvumas… Dabar tendencingai bandoma įrodyti, kad moterys yra prastesnės vairuotojos negu vyrai. Pavyzdžiui, neseniai visiems gerai žinomame interneto portale pasirodė straipsnis su antrašte „Pavojingiausi eismo dalyviai – taksistai, mikroautobusų vairuotojai ir moterys“, suponuojančia nuomonę, kad būti moterimi ne tik diagnozė, bet ir specialybė. Akivaizdus faktai, jog blogai vairuojančių yra ir ten, ir ten, maža to, kad per vairuojančių moterų padarytas avarijas žmonių žūsta žymiai mažiau, negu per vairuotojų vyrų, mažai kam rūpi, arba tikriau sakant, apsimetama, kad nerūpi.
Tokio lygio kalbos, kaip, matote, lytiniai organai apsprendžia „kas kam sutvertas“ ir kokia vienos ar kitos rūšies paskirtis pasaulyje didina atskirtį ir nesusikalbėjimą tarp lyčių, o ne, tarkim, feminizmas. Taip… XXI amžiaus Lietuvoje ištarti žodį „feminizmas“ yra tolygu socialiniam susinaikinimui, tai veikia panašiai kaip bulių raudona spalva. Būsi apipiltas neva tikrais faktais apie smegenų skirtumus, veido formas, dievo norus ir panašiais šlamšteliais.
Paradoksas, kad žmonija dažnai save identifikuoja kaip aukštesnę būtybę (juk mes ne kokie gyvuliai, kad tik daugintumėmės), bet vos kalbai pakrypus apie lyčių lygybę ir orientacijas, iškart prisimename šventus pamokymus apie gamtą ir reprodukciją, kuri yra nedaloma, savaime vertinga ir neišvengiama. „Diskutuojant“ po (arba vietoj) „tikrų“ teiginių pasipils keiksmažodžių lavina, ko vertas vien faktas, kad Aušrinės Marijos Pavilionienės pavardė yra tapusi beveik bendriniu keiksmažodžiu, kurį mestelėjus, lyg kažką gėdingo, dažnai iš oponentų pusės pasigirsta krizenimas.
Smurto prieš moterį šeimose aktualizavimas yra traktuojamas kaip asmeniškas įžeidimas vyrijai, kurio nesumažina nei faktas, kad kas trečia moteris patiria smurtą, nei pasekmės konstatavimas, jog, kaip teigia Vaiko raidos centro vadovas psichiatras Dainius Pūras: „Jei šeimoje yra naudojamas smurtas, net jei jis nėra tiesiogiai nukreiptas prieš vaikus, jie yra stipriai žalojami. Paaiškėjo, kad smurto šeimoje buvimas ar nebuvimas yra vienas iš stipriausių vaiko elgesio sutrikimus ateityje lemiančių faktorių. Ši informacija svarbi todėl, kad susieja vaikų gerbūvį su problemomis, kurios anksčiau tradiciškai būdavo apibūdinamos kaip „moterų problemos“. Kitaip tariant, jei stengsimės kuo efektyviau apsaugoti moteris nuo smurto šeimose, labai padėsime ir vaikams.“
Kraupi tikrovė, kad moterys nukenčia dažniau nuo joms pažįstamų žmonių privačioje erdvėje, o ne atvirkščiai. Kai moterį išprievartauja dažnai ši lieka „pati kalta“, nes „išprovokavo“, ši greičiau bus dar labiau sutraumuota ir pažeminta, o ne susilauks pagalbos. Kodėl toleruojame prievartautojus, smurtautojus?
Užsiminiau, kad diskusijos apie tai, ar moteris turi teisę rinktis, gimdyti jai ar ne, vis dar nerimsta. Nemanau, kad suklysiu teigdama, jog, kai nelaikai žmogaus savarankiškai galinčiu mąstyti todėl, matyt, norisi nuspręsti už jį. Todėl natūralu bausti tau nepaklūstantį.
Nejaugi ir vyrai diskriminuojami?
Kad patriarchatas engia ne vien moteris, bet ir vyrus, tendencingai yra nutylima. Lietuva daugybę metų pirmavo vyrų savižudybių skaičiumi. Taip yra todėl, kad vengiama pripažinti, jog būti silpnu nėra gėdinga, kad vyrui ieškoti pagalbos nėra kažkas bobiško. Dėl neigiamos viešosios nuomonės nėra steigiami vyrų centrai, vengiama kalbėti apie tai, kodėl vyrų mirštamumas ties 30 gyvenimo metais žymiai padidėja, o padidėja jis todėl, jog, norėdami pateisinti savo „vyriškumą“, vyrai dažniau rizikuoja keliuose, užsiima gyvybei pavojingesniais hobiais ir t.t. Ką jau kalbėti apie pagalbą nuo pedofilijos ir smurto šeimose nukentėjusiems.
Dažnam ironišką šypsenėlę kelia, tarkim, slaugo, socialinio darbuotojo, auklėtojo, netgi mokytojo specialybės, kitaip tariant, vyrai, renkantis sritis, kuriose norėtų dirbti, yra ribojami išorinių stereotipų ir diskriminuojami darbo rinkoje taip, kaip analogiškoje situacijose atsidūrusios moterys.
Tėvystės savotiškas ignoravimas yra taip pat vyrų diskriminacijos pavyzdys.
Ne heteroseksualus – dievulis suklydo?
Taip, kokie mes tolerantiški kitokios, negu įprasta orientacijos atstovams išaiškėjo dar prieš gegužės mėnesį vykusias eitynes. Šia tema yra krūvos straipsnių, sunku ką nors naujo ir neatrasto pasakyti. Vėlgi manau, kad yra absurdiška save ir kitus identifikuoti per lytinius organus, kuriems suteikiama netgi galimybė nurodyti, ką mylėti.
Gimsti žmogus ir, žiūrėk, dėl kitų žmonių menkavertiškumo ir nepasitikėjimo savimi, reikia slėptis, maskuotis ir vaidinti. Čia pat vėl demoniškai kvatojantis ištraukiama „reprodukcijos korta“ kaip viso ko kontrargumentas, nes žmonijai, o ypač katalikams, labai svarbu daugintis. Kol nesidaugini – tol negyveni, taip sakant. Jei nesidaugini – eini prieš gamtą, nors mes visi iš gamtos, bet kur čia jau įrodysi… Taip pat pasakytina ir apie moteris, nenorinčias gimdyti.
Neįgalusis – pats sau problema
Kaip mūsų visuomenė vertina ir toleruoja įvairaus pobūdžio negalią turinčius žmones, užtenka pasižiūrėti, kaip fizinę negalią turintiems asmenims yra pritaikyta aplinka: visuomeninis transportas, universitetai, jų ir ne tik jų bibliotekos, kavinės ir t.t. Apie integravimą į darbo rinką greičiausiai net nėra ką kalbėti, nes toks dalykas apskritai neegzistuoja.
O psichinę negalią turintys asmenys yra išbraukiami iš gyvenimo taip, kaip brokuotos masinės gamybos prekės išimamos iš apyvartos. Tai mes vadiname humanizmu. Kodėl taip yra? Todėl, kad labiausiai vertiname savo pačių komfortabilumą. Todėl, neįgalumas yra suvokiamas kaip dar viena problema, trikdanti ir verčianti jaustis nepatogiai, dar vienos papildomos išlaidos iš valstybės biudžeto (nors mokesčius moka visi). Žmogaus, kaip problemos traktavimas, būdingas praktiškai visiems, kas yra už „normalaus žmogaus“. Deja.
Rasinė, tautinė neapykanta arba užtenka gimti ir gyventi „ne ten“, kad tavęs nekęstų
Besistumdydami eilėse „į emigraciją“, į „svečias šalis“, labai mėgstame putotis, kad „privažiuoja į Lietuvą visokių“. Netinkama odos spalva, netgi netinkamas vardas ir tu jau potencialus smūgių gavėjas. Rodos, raganų medžioklė baigėsi, bet rimčiausiais veidais keliamos diskriminacinio pobūdžio diskusijos: „ar norėtum, kad šalia tavęs gyventų romas?“… Užuot savęs paklausę, ar norėtume patys šalia savęs gyventi… Ką į tai atsakytumėte jūs?
Tai kiek iš mūsų yra „normalių“ žmonių?
Viską taip išvardinus išaiškėja, jog tam, kad patektum tarp diskriminuojamųjų, yra lengviau negu lengva: užtenka gimti. Blogiausia, jei gimdami užtaikysit iškart į kelias diskriminuojamas grupes… Taigi kokios tolerancijos labiausiai trūksta lietuviams?
Feministinisfrontas's Blog 