Visada laukiami pasiūlymai dėl dėstytojų bei galimų temų paskaitoms bei diskusijoms FeF‘o fakultete lunyje (www.luni.lt), taip pat gal turite filmų, kuriuos, manot, reiktų parodyti viešai ir
padiskutuoti.
Žinoma, visada ir patys galit vesti užsiėmimus, jei tik yra įdėjų ir ūpo.
Pasiūlymų laukiam adresu: feministinis.frontas@gmail.com
Vasario 9 d., trečiadienį, 18:00 val. bare „Misterija“, I a. salėje Feministinis Frontas kviečia dalyvauti Margaritos Jankauskaitės paskaitoje „Gender sąvoka“:
septintame dešimtmetyje įvesta gender sąvoka nepaliauja audrinti Vakaru kultūros akademinės minties, o Lietuvoje ir visuomenės fantazijų. Pradžioje feministiniame diskurse vartota moterų diskriminacijai paaiškinti, ji ilgainiui įgijo socialinių (trans)formacijų reikšmę. Kaip turėtume šią sąvoka suvokti, siekdami permąstyti ir keisti kasdienes diskriminuojančias praktikas?
*Margarita Jankauskaitė baigė dailėtyros studijas Vilniaus dailės akademijoje, yra humanitarinių mokslų daktarė, Lygių galimybių plėtros centro projektų vadovė, feministė, pagrindinė tyrimų sritis – lyčių reprezentacija žiniasklaidoje, lyčių lygybės politika.
Renginys Facebook’e.
Šį ketvirtadienį Feministinis Frontas (FeF) kviečia kartu pasižiūrėti dokumentinę juostą „Fighting the Silence (2007m.)” apie Konge vykusio pilietinio karo metu naudotą masinę seksualinę prievartą prieš moteris.
Septymnetis, dabar Demokratinės Kongo Respublikos, karas buvo vienas žiauriausių, iš kada nors vykusių Afrikoje. Karo metu, daugiau nei 80 000 moterų ir mergaičių buvo išprievartautos. Tačiau tik dabar, taikos metu, karo žiaurumų pasekmės tampa matomos. Prievartavimai yra persmelkę Kongo gyventojų gyvenimus.
Filmas “Fighting the Silence” pasakoja apie paprastus Kongo gyventojus, moteris ir vyrus, kovojančius už pokyčius visuomenėj. Tačiau kai kurie visuomenės nariai linkę kaltinti aukas, o ne patraukti atsakomybėn prievartautojus.
Prievartavimus išgyvenusios aukos ir jų šeimos atvirai pasakoja apie sukrečiančius jų išgyvenimus dėl visuomenės požiūrio į moteris, kaip „antrarūšes pilietes“, ir seksualinės prievartos laikymo tabu. Filme atsiskleidžia ir prievartavimus išgyvenusios aukos, kurios pasirinko tylą iš baimės būti atstumtos visuomenės ir savo šeimos.
Smurtą išgyvenusios moterys ir mergaitės pasakoja apie žiaurumus, kuriuos joms teko išgyventi. Susituokusios poros atvirai kalba apie skausmą, kurį joms tenka iškęsti. Vedę vyrai pasakoja apie spaudimą palikti savo žmonas. Tėvas aiškina, kodėl jis nededa vilčių į savo dukros ateitį ir kaip norėtų, kad jo dukters prievartautojas būtų patrauktas atsakomybėn. Kareiviai ir policininkai dalijasi šokiruojančiomis nuomonėmis, kodėl prievartavimai tęsiasi nepaisant oficialios karo Konge pabaigos.
***
Šiuo filmu jo kūrėjai siekė atkreipti pasaulio dėmesį į seksualinę prievartą, todėl po filmo kviečiame į diskusiją seksualinės prievartos prieš moteris galimoms priežastims apžvelgti.
Renginys Facebook’e.
Šiandien, Lietuvoje įsigalint klerikalizmo tendencijoms, daugėja iniciatyvų, nukreiptų prieš moterų apsisprendimo teisę nutraukti nėštumą, t.y. galimybė pažeisti moters reprodukcines teises ir saugų asmeninį gyvenimą pateikiama kaip norma. Tokia situacija primena laikus, kai antrosios bangos feminizmas buvo „ant bangos“ – XX amžiaus septintąjį ir aštuntąjį dešimtmečius. Atsižvelgiant į situacijos aktualumą, šį ketvirtadienį Feministinis Frontas (FeF) kviečia pasižiūrėti meninį filmą „4 Months, 3 Weeks & 2 Days (2007 m.)“:paskutiniai valstybinio kapitalizmo („komunizmo“) metai Rumunijoje. Dvi studentės, Otilija ir Gabita, rengiasi vienai nakčiai pasprukti iš bendrabučio. Gabita ruošiasi abortui, kuris jų šalyje uždraustas ir griežtai baudžiamas. Merginos turi sugalvojusios planą, tačiau, vos pradėjusios veikti, susiduria su neplanuotais sunkumais. Nežinia, baimė, pažeminimas, nuolatinis slapstymasis ir melas artimiesiems – Otilija su Gabita turi ištverti viską, kad tyliai ir greitai išspręstų šią problemą. Ir tai, kas iš pradžių atrodė tik nelegali paslauga už nemažus pinigus, pasirodo, nėra taip paprasta…
Režisieriaus Christiano Mungiu filmas – tai šokiruojanti ir skaudi istorija, atskleidžianti, kokią įtaką paprasto žmogaus likimui gali padaryti sausas įstatymo sprendimas.
***
Kuo šiandieninė situacija panaši į filme aptariamą ir kaip aborto prieinamumo siaurinimas pažeistų moters likimą, moters psichiką, moters pasirinkimo teisę kurti asmeninį ir visuomeninį gyvenimą, kviesime aptarti po filmo peržiūros.
Renginys Facebook’e.
Gruodžio 16 d., ketvirtadienį, 18:00 val. VU Chemijos fakultete, 227 aud. Feministinis Frontas kviečia dalyvauti Margaritos Jankauskaitės paskaitoje „Lyčių sistema ir daugialypė diskriminacija“.
Louis Althusseris plėtojo teoriją, grindžiamą mintimi, kad dominuojančios ideologijos poveikio niekaip negalima išvengti, nebent būtų remiamasi moksliniu žinojimu. Ideologija „įsteigia“ konkrečius individus kaip asmenis formuodama jų tapatybės jausmą, todėl ji susijusi su tuo, kaip žmogus tampa subjektu. Neįmanoma, anot Althusserio, būti anapus ideologijos, nes tai – pašaliečių nepripažįstanti sistema. Tačiau ji veikia kruopščiai sunaikindama savo buvimo pėdsakus ir priverčia žmogų tikėti, jog ji(s) yra nepaveikta(s) ideologijos.
Lytis (ar lyčių sistema), Teresos de Lauretis nuomone, funkcionuoja kaip ir Althusserio apibrėžta ideologija, išskyrus vieną savitą skirtumą. Lyčių sistemos paskirtis – įsteigti konkrečius individus ne tik kaip asmenis (subjektus), o paversti juos vyrais ir moterimis, įskaitant visas iš čia kylančias socialines, politines, simbolines reprezentacijos pasekmes.
Vienas labiausiai paplitusių vaizdinių kodų yra pagrįstas moters/vyro opozicija ir „natūralios“ lyčių hierarchijos įtvirtinimu. Ji išryškinama pabrėžiant tiek „prigimtinius“, tiek statuso skirtumus. Fizine jėga, galia, racionalumu ir kontrole pasižymintis vyriškumas modeliuojamas kaip priešprieša pasyviai nuolankiam, jausmingam, geidulingam ar sudaiktintam moteriškumui, kurio pagrindinė paskirtis yra stiprinti vyriškos galios įspūdį.
Kaip galėtų būti paaiškintas toks lyčių reprezentacijos kodų patvarumas? Vieną iš atsakymų teikia heteroseksualumo imperatyvas, kuris formuoja mūsų kolektyvinę savimonę. Net tuomet, kai lyčių sistemą mėginama apmąstyti kaip socialiai nulemtą reiškinį, niekas nemėgina griauti mito apie „natūralią“ heteroseksualumo prigimtinį. Tik homoseksualumo atveju tikimasi rasti biologinės ar psichologinės kilmės paaiškinimų. Heteroseksualumas kaip reiškinys nenagrinėjamas, nes, remiantis šiuo imperatyvu, suformuota kolektyvinė tapatybė trukdo įgyti kritinei refleksijai, vertinimo perspektyvai būtiną distanciją. Taigi normatyvinis heteroseksualumas tampa lyčių sistemą formuojančiu pamatu ir išsaugo šią struktūrą pačių sudėtingiausių socialinių, kultūrinių permainų sąlygomis.
Esame skatinami būti seksualiais (geisti ir būti geidžiamais), ir mes noriai priimame šias žaidimo taisykles, nė nenutuokdami, kaip meistriškai lyčių sistemoje įkurdintos heteroseksualumo normos nukreipia ir suformuoja mūsų (fiziologiniais laikomus) troškimus. Kai „natūralius“ lyčių skirtumus įprasminantis heteroseksualumas įgyja prigimties statusą, natūralizuojama ir lyčių sistemai būdinga galios bei subordinacijos schema, kuri perkeliama į seksualumo sferą ir įtvirtinama joje. Vyro ir moters seksualumas pateikiami kaip viena kitą pildančios aktyvioji ir pasyvioji priešybės. Tačiau, jeigu asmens seksualumas (heteroseksualumo pavidalu) yra suvokiamas ir pateikiamas kaip nekintanti, prigimtinė, asmens esmę apibrėžianti šerdis, vadinasi visuomeninio statuso, finansinės, politinės padėties permainos reikalo esmės nepakeičia. Seksualumo kodai moterį visuomet apibrėš kaip aktyviam vyro troškimui subordinuotą objektą ir ignoruos bet kokią jos, kaip aktyviu seksualumu pasižyminčio subjekto, reprezentaciją.
Žinoma, apie diskriminaciją nereikėtų kalbėti selektyviai – išskiriant tam tikras atskirties grupes, nors akivaizdu, jog ir tarp „atskirtųjų“ galioja tam tikra hierarchija (hierarchija to, kaip jas priima visuomenė), tačiau ne paslaptis, kad moterų padėtis visuomenėje yra kaip lakmuso popierėlis – jeigu ji blogėja, vadinasi, patriarchalinės tendencijos stiprėja, o tai reiškia, kad nukenčia ir visi kiti. Moteris patriarchališkoje sistemoje įprasmina atskirtį par exelence, todėl visos kitos atskirties grupės taip pat feminizuojamos ir tuo pačiu nuvertinamos.
Kalbėdamas apie toleranciją Lietuvoje, pasijauti ar bent įsivaizduoji pasijautęs, lyg žonglierius, rodantis neįprastus triukus čiabuviams, arba lyg iš ateities pakliuvęs į gilią, dinozaurais papuoštą, praeitį. Klausimas, kokios būtent trūksta lietuviams tolerancijos, išmuša iš vėžių panašiai kaip kėdės patraukimas besisėdant… Visų. Absoliučiai visų rūšių, porūšių, mums trūksta tolerancijos… Nesinori išskirti lietuvių, kaip kokios nors specifinės tautos, bet, manau, kad jei jau gebame būti kritiški kitiems, tai nepamirškime ir savęs.
Tolerancija – tai laisvė būti, nepažeidžiant kito laisvės
Kad būtų aiškiau, pirmiausia norėtųsi paaiškinti, kas yra (ir kas nėra) tolerancija ir toleravimas. Mūsuose žodis tolerancija (toleráncija [lot. tolerantia – kantrybė]: 1. priešingos nuomonės arba įsitikinimų gerbimas, pakanta) po tam tikrų įvykių gegužę daugeliui asocijuosi su ne heteroseksualios orientacijos žmonių toleravimu. Tačiau aš pabandysiu įrodyti, kad tolerancijos trūkumas esti kone visose mūsų gyvenimo srityse…
Ką reiškia toleruoti? Įvairaus pobūdžio diskusijose, o ypač diskusijose su homofobais, labai dažnai apvadina netolerantišku, nes mat nepereini į jų pusę ir nepakeiti savo pažiūrų į homofobiškas. Norėčiau pabrėžti, jog toleruoti – tai jokiu būdu nereiškia leisti lipti ant galvos. Toleruoti – tai nereiškia leisti tyčiotis, žeminti, dergti, išnaudoti kitus, nes tai esą „mano laisvė“. Tolerancija – tai laisvė būti, nepažeidžiant kito laisvės.
Ar vaikui užtenka tik gimti?
Kai didžiai kompetentingas gimdymo klausimais politikos veikėjas R. J. Dagys įpareigoja moteris gimdyti ir kuo daugiau (prisiminkime neseniai išplatintą pareiškimą, kad „tikslas turi būti 3-4 vaikai šeimoje“), kai Bažnyčia spaudžia valdžią apriboti moters reprodukcines teises (katalikų ginekologų skatinimas nedaryti abortų moters pageidavimu ir apskritai tendencingi veiksmai abortų uždraudimo link), kitaip tariant, kai dar tik zigotos teisės tampa aukštesnės (jie tai vadina teise gimti), paminant jau esančio žmogaus (tai yra, moters) teisę rinktis, susidaro įspūdis, kad visų svarbiausia, ko reikia vaikui, tai gimti.
Pamirštame, kad vaiko auginimas kainuoja ne tik didžiules moralines, fizines pastangas, bet ir (o, netikėtume) didelę krūvą pinigų. Nemanau, kad verta vardinti visas įmanomas išlaidas (pvz., ar žinote, kiek kainuoja sauskelnės ir kiek jų reikia per mėnesį?), bet ką su tomis išlaidomis veikti, nuspręsti paliekama tėvelių fantazijai, nes juk leidžiame mažinti tėvystės – motinystės išmokas, motyvuojant „sunkmečiu“, o vaikui, sulaukus trijų metų, apskritai mokame po keliasdešimt litų per mėnesį. O ką daryti vienišam tėčiui ar motinai? Dar jei nepilnametis? Kokiais žudančiais žvilgsniais juos palydime, maždaug, „vaikai vaikus augina“… Ir po viso to mes vis dar bandome deklaruoti, kaip „mums svarbu vaikai“.
Ypač tai ironiška, žinant, kad, remiantis Statistikos departamento pateikiamais duomenimis, 2 proc. Lietuvos vaikų gyvena vaikų namuose… O dar 4 proc. vaikų auga socialinės rizikos šeimose. Ir mes vis dar vaidiname, kad mylime vaikus? Kokiomis sąlygomis turi gyventi palikti vaikai, kaip jie turi kovoti su visam gyvenimui prilipdyta etikete, išskiriančia iš „normalių šeimų vaikų“, man sunku net įsivaizduoti. Būdami (ar vėlgi, tik deklaruodami?) tokie patriotai, vengiame įsivaikinti „mūsų tautiečius“, nes jie yra iš vaikų namų, kas yra tikrų tikriausia diskriminacija. Taip, pati žinau, kad įvaikinimo sąlygos yra griežtos, bet ar ne suaugusieji turi rūpintis, kad tos sąlygos taptų įmanomomis įvykdyti? Ar patys vaikai turi rūpintis tuo, kad juos įsivaikintų?
Lietuva pirmauja pagal patyčias mokyklose skaičių. Vaikų elgesys yra suaugusiųjų elgesio savotiškas veidrodis. Jų nepakantumas – tai mūsų nepakantumo tiesioginė išraiška. Labai mylime vaikus (būtinai savo), bet, va, nieko padaryti, kad šiems netektų kentėti bent jau mokymo įstaigose, negalime. O to pasekmė: „Statistikos departamento duomenimis, vien per pirmą 2009 m. pusmetį nusižudė 34 vaikai. Remiantis specialistų komentarais, vidutiniškai per metus Lietuvoje nusižudo apie 60 mokyklinio amžiaus vaikų ir paauglių. Lietuvoje paauglių ir jaunų žmonių įvykdytų žmogžudysčių skaičius kelis kartus viršija Europos Sąjungos vidurkį“. Štai taip.
Tėvystė – kvailystė?
Jau užsiminiau, apie visuomenės požiūrį į jaunus mamas ir tėčius. Valstybės tarnautojų požiūris į juos buvo pademonstruotas Nacionaliniu susitarimu dėl šeimai palankios aplinkos kūrimo, atvirai diskriminuojančiu vienišus tėvus. Kur jau, taigi jie – „bambaliai“ ir „nevykėliai“, juk vaikas ir mama ar tėtė – ne šeima.
Kadangi žmones identifikuojame pagal jų lytinius organus, kurie apsprendžia ne tik išorines, bet ir vidines savybes, pvz., meilė ir rūpestis vaikams, tai čia kyla tokie absurdiškumai, kaip pabrėžiamas dėmesys vyrui, gatvėje stumdančiam vėžimelį su vaiku, nes, matyt, žmona paliko? Atsitiko nelaimė? Nes negi savo noru vyras rūpinsis vaiku, juk turėjo įvykti kokia nors nelaimė, kad jis taip elgtųsi? Joks (na, nebent neigiamas, nes „pati prisigimdė“) požiūris bus į analogiškoje situacijoje esančią moterį.
Jei vyras išeina tėvystės atostogų, aišku, jei jam suteikiama tokia galimybė, kadangi darbdaviai labai nenoriai tenkina tokius „įgeidžius“, tai jau, suprask, kad žmona privertė vargšelį aukotis. Kai moteris paliekama viena auginti vaiką, nes vyriškis nenori prisiimti atsakomybės, tai kas net drįsta piktintis tokiu elgesiu, nors, aišku, ji – pati kalta, kad pastojo. Bet kodėl tais atvejais, kai, nors ir būdamas vyru, žmogus nori lygiavertiškai dalyvauti šeimos gyvenime, o ne tik kaip sponsorius, stebimės? Lyg tai neturėtų būti kasdienybė? Su kokiu susidomėjimu skaitome straipsnius apie beveik išrinktuosius vienišus tėvus ir kaip skeptiškai vertiname vienišas motinas?
Šioje šalyje nėra vietos senukams?
Vyresnio ir pensinio amžiaus žmonės visuomenės pagalba yra eliminuojami iš viešosios erdvės, iš darbo rinkos, nes mes juk tokių žmonių nenorime matyti? Užtenka pasiskaityti darbo skelbimus ir įrodymų, ar egzistuoja diskriminacija dėl amžiaus, ieškoti nebereikia. Visos pramogos „skiriamos“ turtingam jaunimui, nors, tarkim, paaugliai, neturintys šimtinių kišenėse irgi gali pasilaikyti save sau, o ką veikti, jei tau ne 20 – 40 m., o 50 m.? Galbūt todėl kone su malonumu mokame mažas pensijas ir žiūrime, kiek dar galima mažinti, kiek prie kokių sąlygų dar išgyvens?
Moteris – irgi žmogus
Nepaisant šio skausmingo patriarchaliniam pasauliui teiginio, kad moterys irgi žmonės, įrodinėti tai tenka kone kasdien. Feminizuotų darbo sričių mažesni atlyginimai, 20 proc. mažesni moterų gaunami atlyginimai už tą patį atliekamą darbą su tokia pat kvalifikacija kaip ir vyrai, stiklinės lubos („Stiklinės lubos“ – tai nematomas barjeras, trukdantis gabiam darbuotojui būti paaukštintam iki vadovaujančių pareigų. Paprastai manoma, kad šis fenomenas būdingesnis darbuotojoms moterims nei vyrams ir gali būti nulemtas išankstinio nusistatymo“) daug kam atrodo kaip nekritikuotinas teisingumas.
Kadangi moterų atlyginimai būna mažesni, negu vyrų, dar dažnai jos dirba tik puse etato (juk reikia kažkam atsiduoti šeimos labui), tai ir jų senatvės pensijos būna mažesnės. O sukurti tokie lyčių stereotipai, pvz., vienas yra galva, o kitas – kaklas, vienas gebantis mąstyti, kitas – tik (geriau, kad gražus) emocionalus priedas, moterys – pasyvumas, vyrai – aktyvumas… Dabar tendencingai bandoma įrodyti, kad moterys yra prastesnės vairuotojos negu vyrai. Pavyzdžiui, neseniai visiems gerai žinomame interneto portale pasirodė straipsnis su antrašte „Pavojingiausi eismo dalyviai – taksistai, mikroautobusų vairuotojai ir moterys“, suponuojančia nuomonę, kad būti moterimi ne tik diagnozė, bet ir specialybė. Akivaizdus faktai, jog blogai vairuojančių yra ir ten, ir ten, maža to, kad per vairuojančių moterų padarytas avarijas žmonių žūsta žymiai mažiau, negu per vairuotojų vyrų, mažai kam rūpi, arba tikriau sakant, apsimetama, kad nerūpi.
Tokio lygio kalbos, kaip, matote, lytiniai organai apsprendžia „kas kam sutvertas“ ir kokia vienos ar kitos rūšies paskirtis pasaulyje didina atskirtį ir nesusikalbėjimą tarp lyčių, o ne, tarkim, feminizmas. Taip… XXI amžiaus Lietuvoje ištarti žodį „feminizmas“ yra tolygu socialiniam susinaikinimui, tai veikia panašiai kaip bulių raudona spalva. Būsi apipiltas neva tikrais faktais apie smegenų skirtumus, veido formas, dievo norus ir panašiais šlamšteliais.
Paradoksas, kad žmonija dažnai save identifikuoja kaip aukštesnę būtybę (juk mes ne kokie gyvuliai, kad tik daugintumėmės), bet vos kalbai pakrypus apie lyčių lygybę ir orientacijas, iškart prisimename šventus pamokymus apie gamtą ir reprodukciją, kuri yra nedaloma, savaime vertinga ir neišvengiama. „Diskutuojant“ po (arba vietoj) „tikrų“ teiginių pasipils keiksmažodžių lavina, ko vertas vien faktas, kad Aušrinės Marijos Pavilionienės pavardė yra tapusi beveik bendriniu keiksmažodžiu, kurį mestelėjus, lyg kažką gėdingo, dažnai iš oponentų pusės pasigirsta krizenimas.
Smurto prieš moterį šeimose aktualizavimas yra traktuojamas kaip asmeniškas įžeidimas vyrijai, kurio nesumažina nei faktas, kad kas trečia moteris patiria smurtą, nei pasekmės konstatavimas, jog, kaip teigia Vaiko raidos centro vadovas psichiatras Dainius Pūras: „Jei šeimoje yra naudojamas smurtas, net jei jis nėra tiesiogiai nukreiptas prieš vaikus, jie yra stipriai žalojami. Paaiškėjo, kad smurto šeimoje buvimas ar nebuvimas yra vienas iš stipriausių vaiko elgesio sutrikimus ateityje lemiančių faktorių. Ši informacija svarbi todėl, kad susieja vaikų gerbūvį su problemomis, kurios anksčiau tradiciškai būdavo apibūdinamos kaip „moterų problemos“. Kitaip tariant, jei stengsimės kuo efektyviau apsaugoti moteris nuo smurto šeimose, labai padėsime ir vaikams.“
Kraupi tikrovė, kad moterys nukenčia dažniau nuo joms pažįstamų žmonių privačioje erdvėje, o ne atvirkščiai. Kai moterį išprievartauja dažnai ši lieka „pati kalta“, nes „išprovokavo“, ši greičiau bus dar labiau sutraumuota ir pažeminta, o ne susilauks pagalbos. Kodėl toleruojame prievartautojus, smurtautojus?
Užsiminiau, kad diskusijos apie tai, ar moteris turi teisę rinktis, gimdyti jai ar ne, vis dar nerimsta. Nemanau, kad suklysiu teigdama, jog, kai nelaikai žmogaus savarankiškai galinčiu mąstyti todėl, matyt, norisi nuspręsti už jį. Todėl natūralu bausti tau nepaklūstantį.
Nejaugi ir vyrai diskriminuojami?
Kad patriarchatas engia ne vien moteris, bet ir vyrus, tendencingai yra nutylima. Lietuva daugybę metų pirmavo vyrų savižudybių skaičiumi. Taip yra todėl, kad vengiama pripažinti, jog būti silpnu nėra gėdinga, kad vyrui ieškoti pagalbos nėra kažkas bobiško. Dėl neigiamos viešosios nuomonės nėra steigiami vyrų centrai, vengiama kalbėti apie tai, kodėl vyrų mirštamumas ties 30 gyvenimo metais žymiai padidėja, o padidėja jis todėl, jog, norėdami pateisinti savo „vyriškumą“, vyrai dažniau rizikuoja keliuose, užsiima gyvybei pavojingesniais hobiais ir t.t. Ką jau kalbėti apie pagalbą nuo pedofilijos ir smurto šeimose nukentėjusiems.
Dažnam ironišką šypsenėlę kelia, tarkim, slaugo, socialinio darbuotojo, auklėtojo, netgi mokytojo specialybės, kitaip tariant, vyrai, renkantis sritis, kuriose norėtų dirbti, yra ribojami išorinių stereotipų ir diskriminuojami darbo rinkoje taip, kaip analogiškoje situacijose atsidūrusios moterys.
Tėvystės savotiškas ignoravimas yra taip pat vyrų diskriminacijos pavyzdys.
Ne heteroseksualus – dievulis suklydo?
Taip, kokie mes tolerantiški kitokios, negu įprasta orientacijos atstovams išaiškėjo dar prieš gegužės mėnesį vykusias eitynes. Šia tema yra krūvos straipsnių, sunku ką nors naujo ir neatrasto pasakyti. Vėlgi manau, kad yra absurdiška save ir kitus identifikuoti per lytinius organus, kuriems suteikiama netgi galimybė nurodyti, ką mylėti.
Gimsti žmogus ir, žiūrėk, dėl kitų žmonių menkavertiškumo ir nepasitikėjimo savimi, reikia slėptis, maskuotis ir vaidinti. Čia pat vėl demoniškai kvatojantis ištraukiama „reprodukcijos korta“ kaip viso ko kontrargumentas, nes žmonijai, o ypač katalikams, labai svarbu daugintis. Kol nesidaugini – tol negyveni, taip sakant. Jei nesidaugini – eini prieš gamtą, nors mes visi iš gamtos, bet kur čia jau įrodysi… Taip pat pasakytina ir apie moteris, nenorinčias gimdyti.
Neįgalusis – pats sau problema
Kaip mūsų visuomenė vertina ir toleruoja įvairaus pobūdžio negalią turinčius žmones, užtenka pasižiūrėti, kaip fizinę negalią turintiems asmenims yra pritaikyta aplinka: visuomeninis transportas, universitetai, jų ir ne tik jų bibliotekos, kavinės ir t.t. Apie integravimą į darbo rinką greičiausiai net nėra ką kalbėti, nes toks dalykas apskritai neegzistuoja.
O psichinę negalią turintys asmenys yra išbraukiami iš gyvenimo taip, kaip brokuotos masinės gamybos prekės išimamos iš apyvartos. Tai mes vadiname humanizmu. Kodėl taip yra? Todėl, kad labiausiai vertiname savo pačių komfortabilumą. Todėl, neįgalumas yra suvokiamas kaip dar viena problema, trikdanti ir verčianti jaustis nepatogiai, dar vienos papildomos išlaidos iš valstybės biudžeto (nors mokesčius moka visi). Žmogaus, kaip problemos traktavimas, būdingas praktiškai visiems, kas yra už „normalaus žmogaus“. Deja.
Rasinė, tautinė neapykanta arba užtenka gimti ir gyventi „ne ten“, kad tavęs nekęstų
Besistumdydami eilėse „į emigraciją“, į „svečias šalis“, labai mėgstame putotis, kad „privažiuoja į Lietuvą visokių“. Netinkama odos spalva, netgi netinkamas vardas ir tu jau potencialus smūgių gavėjas. Rodos, raganų medžioklė baigėsi, bet rimčiausiais veidais keliamos diskriminacinio pobūdžio diskusijos: „ar norėtum, kad šalia tavęs gyventų romas?“… Užuot savęs paklausę, ar norėtume patys šalia savęs gyventi… Ką į tai atsakytumėte jūs?
Tai kiek iš mūsų yra „normalių“ žmonių?
Viską taip išvardinus išaiškėja, jog tam, kad patektum tarp diskriminuojamųjų, yra lengviau negu lengva: užtenka gimti. Blogiausia, jei gimdami užtaikysit iškart į kelias diskriminuojamas grupes… Taigi kokios tolerancijos labiausiai trūksta lietuviams?
Gruodžio 9 d., ketvirtadienį, 18:00 val. VU Chemijos fakultete, 227 aud. Feministinis Frontas kviečia dalyvauti paskaitoje-diskusijoje „Feminizmai, pornografijos ir jų alternatyvos“. Pristato – Darja Davydova.
Pradedant nuo antrosios feminizmo bangos laikų pornografija yra kertinis akmuo, dalijantis feminizmą į skirtingas stovyklas. Anti-porn judėjimas kritikuoja pornografiją, matydamas joje seksualinio išnaudojimo sistemą, kurioje kūrėjai ir vartotojai yra vyrai, o moterims atitenka pasyvaus seksualinio objekto vaidmuo. Dvi žinomiausios pornografijos kriminalizavimo Amerikoje šalininkės Katherine MacKinnonn ir Andrea Dworkin tiesiogiai sieja pornografiją su smurtu, apibrėžiančios ją kaip vizualinę seksualinio pobūdžio medžiagą, kuri subordinuoja moteris per vaizdą ar žodžius. Anot jų, pornografija yra blogis savaime, kadangi dehumanizuoja moteris kaip seksualinius objektus, pavaizduoja jas besimėgaujančias smurtu, redukuoja jas iki jų kūno dalių, bei skatina realiame gyvenime atkartoti ekrane ar žurnale matytus brutalius vaizdus.
Tuo tarpu šis požiūris yra kritikuojamas tiek pro-porn feminisčių, tiek seksualinių paslaugų teikėjų judėjimų, kurie sako, kad pornografija yra kenksminga tik todėl, kad šis darbas yra stigmatizuotas ir marginalus. Anot jų, pornografijos cenzūra yra totalitarinė kišimosi į individo intymų gyvenimą priemonė, kadangi niekas nėra labiau privatu negu žmogaus seksualinė vaizduotė ir tas pavidalas, kurį ji ar jis jai suteikia. Daugelis šio požiūrio šalininkų apibrėžia pornografiją kaip tiesiog vieną iš darbo tipų, kiti teigia, kad tai yra instrumentas savirealizacijai, menui, politiniam ir etiniam aktyvizmui.
Per pastarąjį dešimtmetį šie debatai pasikeitė iš esmės, kadangi atsirado naujos pornografijos rūšys, nauji žanrai ir nauji produkavimo būdai. Moterys šioje pornografijoje užima anaiptol ne pasyvaus objekto vietą, o atvirkščiai – yra kūrėjos, prodiuserės, fotografės, aktorės ir vartotojos. Be to, skype, blogų ir web kamerų eroje pornografija tapo ne tik greičiau ir pigiau prieinama, bet ir lengviau kuriama, kas paskatino spartų „Pasidaryk pati(s)“ tipo medžiagos plitimą. Alternatyvioji pornografija, tokia kaip moterų porno, indie porno, queer porno, edukacinis porno, vegetarų porno, sadomazochistinis porno, ar porno blogai kvestionuoja ribas tarp lyčių, heteroseksualumo ir homoseksualumo, dominavimo ir subordinacijos, smurto ir geismo.
Kaip feminizmas turi matyti šią alternatyvią pornografiją? Ar iš tikrųjų įmanoma tokia pornografija, kuri nežemina ir nesudaiktina moters? Ką šiandien reiškia būti pornografijos kūrėja(u) ir vartotoja(u)? Apie tai – Feministinio Fronto diskusijoje gruodžio 9 d.
Dalyvių registracija Facebook’e.
Daugiau apie LUNI.
Gruodžio 2 d., ketvirtadienį, 18:00 val. VU Chemijos fakultete, 227 aud. Feministinis Frontas kviečia dalyvauti filosofės Nidos Vasiliauskaitės paskaitoje „Kuriant seksualinį skirtumą: kaip lytys tapo „priešingomis“.
„Sąvoka „heteronormatyvumas“ (įvesta Queer studies teoretiko Michaelio Warnerio 1991 metais) žymi diskursus, ideologijas, idėjas, praktikas, socialines normas ir kultūrines reprezentacijas, kurios padeda išlaikyti heteroseksualumą ir heteroseksualią kultūrą privilegijuota, normalizuota ir, svarbiausia, natūralizuota.
Heteronormatyvumo pagrindas – tariamas truizmas “priešingybės traukia”, vos prieš porą šimtmečių pakeitęs antikinę savaime suprantamybę “panašus patinka panašiam”, kuri iki tol buvo nė kiek ne mažiau savaime suprantama, o „priešingybės“ tik stūmė, bet ne traukė. Dar tiksliau, „priešingybių“ seksualiniame lygmenyje apskritai nebuvo (sąvoka „priešinga lytis“ – vėlyvas modernybės išradimas; pasak istoriko Thomo Laqueur, iki 17 – 18 aa sensu stricto tebuvo viena lytis, nes „vyras“ ir „moteris“ laikyti to paties žmogaus tipo variacijomis, o ne kažkuo iš esmės skirtingu, atvirkščiu ar priešingu).
Variacijos, be abejo, nebuvo lygiavertės – „vyras“ nuo „moters“ skyrėsi tobulumo laipsniu (Aristoteliui moteris – netobulas vyras). Kadangi „žmogus“ pirmiausia reiškė „vyrą“ (ką iki šiol primena daugelio kalbų gramatika), moters statusas suvoktas kaip tam tikru mastu subžmogiškas, nevisai žmogiškas, o gal net – priklausomai nuo konkrečių mąstytojų, jų tikslų ir aplinkybių – visai nežmogiškas.
Moteris – kažkas pakeliui į žmogų, gal ir ne gyvūnas (nors… ne vienam klasikui šis klausimas kėlė rimtų abejonių), bet dar ir ne žmogus. Bent jau netobulas žmogus. Riba tarp vyro ir moters istoriškai labai artima ribai tarp žmogaus ir gyvūno. Klasikinei aristoteliškai tradicijai žmogus – racionalus gyvūnas (animal rationale, gyvūnas, turintis išskirtinę savybę – gebėjimą būti racionaliu, mąstyti), o moters racionalumas – mažų mažiausiai įtartinas (…).
Heteronormatyvumas tada dar neegzistavo: moteriai derėjo mylėti vyrą ir jo klausyti todėl, kad jis tobulas (…).
Vėliau, išradus „priešingybes“ ir jų „natūralią trauką“ – kitaip tariant, išradus heteronormatyvumą – kategorijon “vyras” dar aiškiau pateko tai, kas specifiškai žmogiška (racionalumas, protas, logika, kultūra), o moteriai liko visa kita (emocijos, kūnas, instinktai, gamta). Jie tapo vienas kito inversijomis, o inversyvumas imtas suvokti kaip seksualinio geismo ir meilės causa efficiens, veikiančioji priežastis. „Priešingybės“ esą tiesiog mechaniškai traukia viena kitą: jų priešingumas ir yra trauka. Tad heteronormatyvumas negalimas be seksizmo (galimas seksizmas be heteronormatyvumo ir kitos jo pusės, homofobijos, bet homofobija ir heteronormatyvumas be seksizmo – ne; sunaikint homofobiją – dar nereiškia sunaikint seksizmą, bet sunaikinus seksizmą homofobijos neliktų).“ – N.Vasiliauskaitė
|
| Feminizmas |
| Apsilankykite šioje grupėje |
Feministinisfrontas's Blog 