Posts Tagged ‘FeF’

2011 04 14 LUNI Vilnius. Filmo „Deliver us from evil“ peržiūra/diskusija

8 balandžio, 2011

2011 m. balandžio 14 dieną, ketvirtadienį, 18:00 val. Feministinis Frontas kviečia kartu pasižiūrėti dokumentinę juostą „Deliver us from evil“ („Saugok mus nuo pikto“) . Po peržiūros numatyta diskusija. Renginys vyks VU Chemijos fakultete (227 aud.), Naugarduko g. 24, Vilniuje.

Filme pasakojama apie Katalikų Bažnyčios kunigą Oliver O’Grady, perkeltą į daugybę Jungtinių Valstijų parapijų, Katalikų Bažnyčiai siekiant nuslėpti šio kunigo nuolatinius vaikų prievartavimus.

* Primename, kad 2011 04 15 visų lauksime KOLEKTYVINĖJE APOSTAZĖS AKCIJOJE 2011. Kviečiame reaguoti, priešintis ir pasmerkti katalikų bažnyčios vykdomą diskriminacinę politiką, kišimąsi į valstybės politinius procesus, pedofilijos nusikaltimų slėpimą (pateisinimą?!) bei „moralinio monopolio“ savinimąsi.

Renginys Facebok‘e.

FeF’o reakcija į Ričardo Doveikos homofobiją ir mizoginiją

3 balandžio, 2011

Neseniai pasirodžiusiame straipsnyje apie knygos pristatymą Ričardas Doveika išsakė mintis apie homoseksualumo priežastis, neva remdamasis genetikų nuomone. Pristatyme kunigas teigė, kad „pabendravęs su homoseksualaus žmogaus šeima sužinai, kad jo motina yra pasidariusi kelis abortus“, o pasakymas: „Mama, aš esu gėjus“ iš tiesų reiškia  „Mama, tu esi agresorė, aš tavęs bijau“. Taip pat, anot madų žinovo R. Doveikos, homoseksualumas tėra mados reikalas. Tokiu būdu  R. Doveika prisideda prie homofobijos skleidimo Lietuvoje ir prie moterų žeminimo ir menkinimo.

Feministinis Frontas(FeF), reaguodamas į tokį homofobišką ir mizoginišką pasisakymą, 2011 balandžio 1d. įteikė kunigui R. Doveikai diplomą už „pažangų“ mąstymą. Įteikus diplomą, kunigas gynėsi, teigdamas, kad tai esą ne jo nuomonė. Jog jis  tik perteikė genetikų mintis, tačiau paklaustas, kokiais konkrečiais genetikais remiasi, jokio atsakymo nepateikė.

Feministinio Fronto informacija

Feministinis.Frontas@gmail.com

Apostazė 2011 šiandien!Susitinkame 15.40 prie Katedros bokšto!!!

27 kovo, 2011

Feministinis Frontas 2011 04 15 kviečia į KOLEKTYVINĘ APOSTAZĖS AKCIJĄ 2011. Kviečiame reaguoti, priešintis ir pasmerkti katalikų bažnyčios vykdomą diskriminacinę politiką, kišimąsi į valstybės politinius procesus, pedofilijos nusikaltimų slėpimą (pateisinimą?!) bei „moralinio monopolio“ savinimąsi.

Primename, kad praėjusiais metais įvykusi apostazės akcija tapo dar vienu Katalikų Bažnyčios spekuliacijų religinėmis dogmomis objektu.

Kunigas Kęstutis Kėvalas, komentavęs kolektyvinę apostazės akciją naujienų portalui „Delfi“, teigė, kad žmogus turi teisę atsisakyti formalaus ryšio su bažnyčia. Kanonuose toks formalaus ryšio nutraukimas yra numatytas kaip apostazės procedūra, kuria atiduodama duoklė asmens laisvam apsisprendimui. Tačiau apie kokį „laisvą apsisprendimą“ mes kalbame? Ar apie tą, kai dar nesąmoningo amžiaus kūdikis prievartiniu krikšto sakramentu įtraukiamas į bažnyčios bendruomenę? O gal mes turime omeny tai, kad bažnyčia nesutinka padaryti įrašų krikšto knygose apie atsisakymą priklausyti jų bendruomenei ir neišduoda tai patvirtinančių liudijimų? Taigi turbūt reiktų suprasti, kad prievartinis žmonių įtraukimas į bažnyčios bendruomenę ir ne mažiau prievartinis žmonių laikymas joje ir yra tas katalikų hierarchų vadinamasis „laisvas apsisprendimas“.

Pažymėtina, kad atsisakymo priklausyti Romos Katalikų Bažnyčiai (RKB) pažymėjimai BUVO IŠDUODAMI vyskupo Juozo Tunaičio. Tokių liudijimų išdavimas sustabdytas tik vėliau, esą RKB „nėra įpareigota“ teikti tokių liudijimų, o atsiskirti nuo RKB esą galima tik „dvasiškai“, o ne juridiškai. Tai dar viena patogi bažnyčios „kanoninė tiesa“, per prievartą laikanti asmenis bažnyčios bendruomenėje. Juk krikštas atsispindi biurokratiniame lygmenyje, išduodant „krikšto liudijimus“, padarant įrašus krikšto knygose ir taip gausinant bažnytinę bendruomenę, tačiau priešingas liudijimas neišduodamas, argumentuojant „pakenkimu RKB autoritetui“[1].

Taip pat paminėtina, kad Kanonų teisė nesutrukdė ne tik Juozui Tunaičiui išduoti atsisakymo priklausyti RKB pažymėjimus, bet vėliau ir Panevėžio vyskupijos klebonui J.Bučeliui, išdavusiam oficialius pranešimus dėl įrašų krikšto knygose padarymo apie konkretaus asmens atsisakymą priklausyti RKB.

Tad kodėl kanonų teisė tampa bažnyčios politiniu manipuliacijos instrumentu, neigiančiu bažnyčios bendruomenės narių laisvo apsisprendimo teisę?

NEBŪK STATISTINIS VIENETAS – BŪK APOSTATAS!

Balandžio 15 dieną 15.40 val. susitinkame prie Vilniaus Katedros bokšto. Reikia turėti asmens dokumentą ir prašymą-pretenziją (prašymus reikia turėti tiek pirmą kartą einantiems apostuotis (žr. pirmą pavyzdį), tiek asmenims, nesulaukusiems jokio bažnyčios atsakymo po pirmojo bandymo atsisakyti priklausymo RKB (žr. antrą pavyzdį).

Pridedame prašymų ir apostazės liudijimo-pranešimo apie krikšto knygoje padarytus įrašus pavyzdžius.


[1] 2010 metais per apostazės akciją A. Poniškaitis teigė, kad atsisakymo priklausyti RKB liudijimai nebeišduodami todėl, kad atsiduria internete ir taip menkina bažnyčios autoritetą.

Renginys Facebook’e

Feministinis.Frontas@gmail.com

+37068635099

2011 02 09 LUNI Vilnius. Margarita Jankauskaitė “Gender sąvoka“

2 vasario, 2011

Vasario 9 d., trečiadienį, 18:00 val. bare „Misterija“, I a. salėje Feministinis Frontas kviečia dalyvauti Margaritos Jankauskaitės paskaitoje „Gender sąvoka“:

septintame dešimtmetyje įvesta gender sąvoka nepaliauja audrinti Vakaru kultūros akademinės minties, o Lietuvoje ir visuomenės fantazijų. Pradžioje feministiniame diskurse vartota moterų diskriminacijai paaiškinti, ji ilgainiui įgijo socialinių (trans)formacijų reikšmę. Kaip turėtume šią sąvoka suvokti, siekdami permąstyti ir keisti kasdienes diskriminuojančias praktikas?

*Margarita Jankauskaitė baigė dailėtyros studijas Vilniaus dailės akademijoje, yra humanitarinių mokslų daktarė, Lygių galimybių plėtros centro projektų vadovė, feministė, pagrindinė tyrimų sritis – lyčių reprezentacija žiniasklaidoje, lyčių lygybės politika.

Renginys Facebook’e.

2011 01 27 LUNI Vilnius. Filmo “Fighting the Silence“ peržiūra ir diskusija

23 sausio, 2011

Šį ketvirtadienį Feministinis Frontas (FeF) kviečia kartu pasižiūrėti dokumentinę juostą „Fighting the Silence (2007m.)” apie Konge vykusio pilietinio karo metu naudotą masinę seksualinę prievartą prieš moteris.

Septymnetis, dabar Demokratinės Kongo Respublikos, karas buvo vienas žiauriausių, iš kada nors vykusių Afrikoje. Karo metu, daugiau nei 80 000 moterų ir mergaičių buvo išprievartautos.  Tačiau tik dabar, taikos metu, karo žiaurumų pasekmės tampa matomos. Prievartavimai yra persmelkę Kongo gyventojų gyvenimus.

Filmas “Fighting the Silence” pasakoja apie paprastus Kongo gyventojus, moteris ir vyrus, kovojančius už pokyčius visuomenėj. Tačiau kai kurie visuomenės nariai linkę kaltinti aukas, o ne patraukti atsakomybėn prievartautojus.

Prievartavimus išgyvenusios  aukos ir jų šeimos atvirai pasakoja apie sukrečiančius jų išgyvenimus dėl visuomenės požiūrio į moteris, kaip „antrarūšes pilietes“, ir seksualinės prievartos laikymo tabu. Filme atsiskleidžia ir prievartavimus išgyvenusios  aukos, kurios pasirinko tylą iš baimės būti atstumtos visuomenės ir savo šeimos.

Smurtą išgyvenusios moterys ir mergaitės pasakoja apie žiaurumus, kuriuos joms teko išgyventi. Susituokusios poros atvirai kalba apie skausmą, kurį joms tenka iškęsti. Vedę vyrai pasakoja apie spaudimą palikti savo žmonas. Tėvas aiškina, kodėl jis nededa vilčių į savo dukros ateitį ir kaip norėtų, kad jo dukters prievartautojas būtų patrauktas atsakomybėn. Kareiviai ir policininkai dalijasi šokiruojančiomis nuomonėmis, kodėl prievartavimai tęsiasi nepaisant oficialios karo Konge pabaigos.

***

Šiuo filmu jo kūrėjai siekė atkreipti pasaulio dėmesį į seksualinę prievartą, todėl po filmo kviečiame į diskusiją seksualinės prievartos prieš moteris galimoms priežastims apžvelgti.

Renginys Facebook’e.

2011 01 13 LUNI Vilnius. Filmo „4 Months, 3 Weeks & 2 Days“ peržiūra ir diskusija

9 sausio, 2011

Šiandien, Lietuvoje įsigalint klerikalizmo tendencijoms, daugėja iniciatyvų, nukreiptų prieš moterų apsisprendimo teisę nutraukti nėštumą, t.y. galimybė pažeisti moters reprodukcines teises ir saugų asmeninį gyvenimą pateikiama kaip norma. Tokia situacija primena laikus, kai antrosios bangos feminizmas buvo „ant bangos“ – XX amžiaus septintąjį ir aštuntąjį dešimtmečius. Atsižvelgiant į situacijos aktualumą, šį ketvirtadienį Feministinis Frontas (FeF) kviečia pasižiūrėti meninį filmą „4 Months, 3 Weeks & 2 Days (2007 m.)“:

paskutiniai valstybinio kapitalizmo („komunizmo“) metai Rumunijoje. Dvi studentės, Otilija  ir Gabita, rengiasi vienai nakčiai pasprukti iš bendrabučio. Gabita ruošiasi abortui, kuris jų šalyje uždraustas ir griežtai baudžiamas. Merginos turi sugalvojusios planą, tačiau, vos pradėjusios veikti, susiduria su neplanuotais sunkumais. Nežinia, baimė, pažeminimas, nuolatinis slapstymasis ir melas artimiesiems – Otilija su Gabita turi ištverti viską, kad tyliai ir greitai išspręstų šią problemą. Ir tai, kas iš pradžių atrodė tik nelegali paslauga už nemažus pinigus, pasirodo, nėra taip paprasta…

Režisieriaus Christiano Mungiu filmas – tai šokiruojanti ir skaudi istorija, atskleidžianti, kokią įtaką paprasto žmogaus likimui gali padaryti sausas įstatymo sprendimas.

***

Kuo šiandieninė situacija panaši į filme aptariamą ir kaip aborto prieinamumo siaurinimas pažeistų moters likimą, moters psichiką, moters pasirinkimo teisę kurti asmeninį ir visuomeninį gyvenimą, kviesime aptarti po filmo peržiūros.

Renginys Facebook’e.

2010 12 16 LUNI Vilnius. Margarita Jankauskaitė “Lyčių sistema ir daugialypė diskriminacija“

12 gruodžio, 2010

Gruodžio 16 d., ketvirtadienį, 18:00 val. VU Chemijos fakultete, 227 aud. Feministinis Frontas kviečia dalyvauti Margaritos Jankauskaitės paskaitoje „Lyčių sistema ir daugialypė diskriminacija“.

Louis Althusseris plėtojo teoriją, grindžiamą mintimi, kad dominuojančios ideologijos poveikio niekaip negalima išvengti, nebent būtų remiamasi moksliniu žinojimu. Ideologija „įsteigia“ konkrečius individus kaip asmenis formuodama jų tapatybės jausmą, todėl ji susijusi su tuo, kaip žmogus tampa subjektu. Neįmanoma, anot Althusserio, būti anapus ideologijos, nes tai – pašaliečių nepripažįstanti sistema. Tačiau ji veikia kruopščiai sunaikindama savo buvimo pėdsakus ir priverčia žmogų tikėti, jog ji(s) yra nepaveikta(s) ideologijos.

Lytis (ar lyčių sistema), Teresos de Lauretis nuomone, funkcionuoja kaip ir Althusserio apibrėžta ideologija, išskyrus vieną savitą skirtumą. Lyčių sistemos paskirtis – įsteigti konkrečius individus ne tik kaip asmenis (subjektus), o paversti juos vyrais ir moterimis, įskaitant visas iš čia kylančias socialines, politines, simbolines reprezentacijos pasekmes.

Vienas labiausiai paplitusių vaizdinių kodų yra pagrįstas moters/vyro opozicija ir „natūralios“ lyčių hierarchijos įtvirtinimu. Ji išryškinama pabrėžiant tiek „prigimtinius“, tiek statuso skirtumus. Fizine jėga, galia, racionalumu ir kontrole pasižymintis vyriškumas modeliuojamas kaip priešprieša pasyviai nuolankiam, jausmingam, geidulingam ar sudaiktintam moteriškumui, kurio pagrindinė paskirtis yra stiprinti vyriškos galios įspūdį.

Kaip galėtų būti paaiškintas toks lyčių reprezentacijos kodų patvarumas? Vieną iš atsakymų teikia heteroseksualumo imperatyvas, kuris formuoja mūsų kolektyvinę savimonę. Net tuomet, kai lyčių sistemą mėginama apmąstyti kaip socialiai nulemtą reiškinį, niekas nemėgina griauti mito apie „natūralią“ heteroseksualumo prigimtinį. Tik homoseksualumo atveju tikimasi rasti biologinės ar psichologinės kilmės paaiškinimų. Heteroseksualumas kaip reiškinys nenagrinėjamas, nes, remiantis šiuo imperatyvu, suformuota kolektyvinė tapatybė trukdo įgyti kritinei refleksijai, vertinimo perspektyvai būtiną distanciją. Taigi normatyvinis heteroseksualumas tampa lyčių sistemą formuojančiu pamatu ir išsaugo šią struktūrą pačių sudėtingiausių socialinių, kultūrinių permainų sąlygomis.

Esame skatinami būti seksualiais (geisti ir būti geidžiamais), ir mes noriai priimame šias žaidimo taisykles, nė nenutuokdami, kaip meistriškai lyčių sistemoje įkurdintos heteroseksualumo normos nukreipia ir suformuoja mūsų (fiziologiniais laikomus) troškimus. Kai „natūralius“ lyčių skirtumus įprasminantis heteroseksualumas įgyja prigimties statusą, natūralizuojama ir lyčių sistemai būdinga galios bei subordinacijos schema, kuri perkeliama į seksualumo sferą ir įtvirtinama joje. Vyro ir moters seksualumas pateikiami kaip viena kitą pildančios aktyvioji ir pasyvioji priešybės. Tačiau, jeigu asmens seksualumas (heteroseksualumo pavidalu) yra suvokiamas ir pateikiamas kaip nekintanti, prigimtinė, asmens esmę apibrėžianti šerdis, vadinasi visuomeninio statuso, finansinės, politinės padėties permainos reikalo esmės nepakeičia. Seksualumo kodai moterį visuomet apibrėš kaip aktyviam vyro troškimui subordinuotą objektą ir ignoruos bet kokią jos, kaip aktyviu seksualumu pasižyminčio subjekto, reprezentaciją.

Žinoma, apie diskriminaciją nereikėtų kalbėti selektyviai – išskiriant tam tikras atskirties grupes, nors akivaizdu, jog ir tarp „atskirtųjų“ galioja tam tikra hierarchija (hierarchija to, kaip jas priima visuomenė), tačiau ne paslaptis, kad moterų padėtis visuomenėje yra kaip lakmuso popierėlis – jeigu ji blogėja, vadinasi, patriarchalinės tendencijos stiprėja, o tai reiškia, kad nukenčia ir visi kiti. Moteris patriarchališkoje sistemoje įprasmina atskirtį par exelence, todėl visos kitos atskirties grupės taip pat feminizuojamos ir tuo pačiu nuvertinamos.

2010 12 09 LUNI Vilnius. Darja Davydova „Feminizmai, pornografijos ir jų alternatyvos“

5 gruodžio, 2010

Gruodžio 9 d., ketvirtadienį, 18:00 val. VU Chemijos fakultete, 227 aud. Feministinis Frontas kviečia dalyvauti paskaitoje-diskusijoje „Feminizmai, pornografijos ir jų alternatyvos“. Pristato – Darja Davydova.

Pradedant nuo antrosios feminizmo bangos laikų pornografija yra kertinis akmuo, dalijantis feminizmą į skirtingas stovyklas. Anti-porn judėjimas kritikuoja pornografiją, matydamas joje seksualinio išnaudojimo sistemą, kurioje kūrėjai ir vartotojai yra vyrai, o moterims atitenka pasyvaus seksualinio objekto vaidmuo. Dvi žinomiausios pornografijos kriminalizavimo Amerikoje šalininkės Katherine MacKinnonn ir Andrea Dworkin tiesiogiai sieja pornografiją su smurtu, apibrėžiančios ją kaip vizualinę seksualinio pobūdžio medžiagą, kuri subordinuoja moteris per vaizdą ar žodžius. Anot jų, pornografija yra blogis savaime, kadangi dehumanizuoja moteris kaip seksualinius objektus, pavaizduoja jas besimėgaujančias smurtu, redukuoja jas iki jų kūno dalių, bei skatina realiame gyvenime atkartoti ekrane ar žurnale matytus brutalius vaizdus.

Tuo tarpu šis požiūris yra kritikuojamas tiek pro-porn feminisčių, tiek seksualinių paslaugų teikėjų judėjimų, kurie sako, kad pornografija yra kenksminga tik todėl, kad šis darbas yra stigmatizuotas ir marginalus. Anot jų, pornografijos cenzūra yra totalitarinė kišimosi į individo intymų gyvenimą priemonė, kadangi niekas nėra labiau privatu negu žmogaus seksualinė vaizduotė ir tas pavidalas, kurį ji ar jis jai suteikia. Daugelis šio požiūrio šalininkų apibrėžia pornografiją kaip tiesiog vieną iš darbo tipų, kiti teigia, kad tai yra instrumentas savirealizacijai, menui, politiniam ir etiniam aktyvizmui.

Per pastarąjį dešimtmetį šie debatai pasikeitė iš esmės, kadangi atsirado naujos pornografijos rūšys, nauji žanrai ir nauji produkavimo būdai. Moterys šioje pornografijoje užima anaiptol ne pasyvaus objekto vietą, o atvirkščiai – yra kūrėjos, prodiuserės, fotografės, aktorės ir vartotojos. Be to, skype, blogų ir web kamerų eroje pornografija tapo ne tik greičiau ir pigiau prieinama, bet ir lengviau kuriama, kas paskatino spartų „Pasidaryk pati(s)“ tipo medžiagos plitimą. Alternatyvioji pornografija, tokia kaip moterų porno, indie porno, queer porno, edukacinis porno, vegetarų porno, sadomazochistinis porno, ar porno blogai kvestionuoja ribas tarp lyčių, heteroseksualumo ir homoseksualumo, dominavimo ir subordinacijos, smurto ir geismo.

Kaip feminizmas turi matyti šią alternatyvią pornografiją? Ar iš tikrųjų įmanoma tokia pornografija, kuri nežemina ir nesudaiktina moters? Ką šiandien reiškia būti pornografijos kūrėja(u) ir vartotoja(u)? Apie tai – Feministinio Fronto diskusijoje gruodžio 9 d.

 

Dalyvių registracija Facebook’e.

Daugiau apie LUNI.

2010 12 02 LUNI Vilnius. Nida Vasiliauskaitė „Kuriant seksualinį skirtumą: kaip lytys tapo „priešingomis“.

29 lapkričio, 2010

Gruodžio 2 d., ketvirtadienį, 18:00 val. VU Chemijos fakultete, 227 aud. Feministinis Frontas kviečia dalyvauti filosofės Nidos Vasiliauskaitės paskaitoje „Kuriant seksualinį skirtumą: kaip lytys tapo „priešingomis“.

 

„Sąvoka „heteronormatyvumas“ (įvesta Queer studies teoretiko Michaelio Warnerio 1991 metais) žymi diskursus, ideologijas, idėjas, praktikas, socialines normas ir kultūrines reprezentacijas, kurios padeda išlaikyti heteroseksualumą ir heteroseksualią kultūrą privilegijuota, normalizuota ir, svarbiausia, natūralizuota.

Heteronormatyvumo pagrindas – tariamas truizmas “priešingybės traukia”, vos prieš porą šimtmečių pakeitęs antikinę savaime suprantamybę “panašus patinka panašiam”, kuri iki tol buvo nė kiek ne mažiau savaime suprantama, o „priešingybės“ tik stūmė, bet ne traukė. Dar tiksliau, „priešingybių“ seksualiniame lygmenyje apskritai nebuvo (sąvoka „priešinga lytis“ – vėlyvas modernybės išradimas; pasak istoriko Thomo Laqueur, iki 17 – 18 aa sensu stricto tebuvo viena lytis, nes „vyras“ ir „moteris“ laikyti to paties žmogaus tipo variacijomis, o ne kažkuo iš esmės skirtingu, atvirkščiu ar priešingu).

Variacijos, be abejo, nebuvo lygiavertės – „vyras“ nuo „moters“ skyrėsi tobulumo laipsniu (Aristoteliui moteris – netobulas vyras). Kadangi „žmogus“ pirmiausia reiškė „vyrą“ (ką iki šiol primena daugelio kalbų gramatika), moters statusas suvoktas kaip tam tikru mastu subžmogiškas, nevisai žmogiškas, o gal net – priklausomai nuo konkrečių mąstytojų, jų tikslų ir aplinkybių – visai nežmogiškas.

Moteris – kažkas pakeliui į žmogų, gal ir ne gyvūnas (nors… ne vienam klasikui šis klausimas kėlė rimtų abejonių), bet dar ir ne žmogus. Bent jau netobulas žmogus. Riba tarp vyro ir moters istoriškai labai artima ribai tarp žmogaus ir gyvūno. Klasikinei aristoteliškai tradicijai žmogus – racionalus gyvūnas (animal rationale, gyvūnas, turintis išskirtinę savybę – gebėjimą būti racionaliu, mąstyti), o moters racionalumas – mažų mažiausiai įtartinas (…).

Heteronormatyvumas tada dar neegzistavo: moteriai derėjo mylėti vyrą ir jo klausyti todėl, kad jis tobulas (…).

Vėliau, išradus „priešingybes“ ir jų „natūralią trauką“ – kitaip tariant, išradus heteronormatyvumą – kategorijon “vyras” dar aiškiau pateko tai, kas specifiškai žmogiška (racionalumas, protas, logika, kultūra), o moteriai liko visa kita (emocijos, kūnas, instinktai, gamta). Jie tapo vienas kito inversijomis, o inversyvumas imtas suvokti kaip seksualinio geismo ir meilės causa efficiens, veikiančioji priežastis. „Priešingybės“ esą tiesiog mechaniškai traukia viena kitą: jų priešingumas ir yra trauka. Tad heteronormatyvumas negalimas be seksizmo (galimas seksizmas be heteronormatyvumo ir kitos jo pusės, homofobijos, bet homofobija ir heteronormatyvumas be seksizmo – ne; sunaikint homofobiją – dar nereiškia sunaikint seksizmą, bet sunaikinus seksizmą homofobijos neliktų).“ – N.Vasiliauskaitė

 

http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/article.php?id=13203164

(more…)

2010 11 18 LUNI Vilnius. Simone de Beauvoir knygos “Antroji lytis“ pristatymas

13 lapkričio, 2010

Lapkričio 18 d. (ketvirtadienį) 18:00 val. VU Chemijos fakultete, 227 aud. Feministinis frontas kviečia dalyvauti Simone de Beauvoir knygos „Antroji lytis“ skaityme ir aptarime. Bus nagrinėjamos autorės iškeltos problemos ir jų aktualumas šiuolaikinėje visuomenėje bei to meto visuomenėje, bus lyginamos moterų gyvenimo situacijos bei patirtys ir diskutuojama, remiantis knygos medžiaga ir asmenine šiuolaikinės visuomenės patirtimi.

Simone de Beauvoir po studijų Sorbonoje greitai tapo visų noriai spausdinama rašytoja. Jos proza, dramos, filosofinės esė puikavosi daugelyje to meto leidinių. O pirmasis romanas „Viešnia“, išleistas Antrojo pasaulinio karo pabaigoje – 1945 m., buvo apdovanotas aukščiausiu prancūzų literatūros apdovanojimu – Goncourt‘ų premija. Kitas darbas, kurio norėjo imtis Beauvoir – parašyti išsamų tekstą apie savo gyvenimą kaip apie individo kelią į egzistencinę laisvę, deja, netrukus autorė susidūrė su rimta problema – suvokė, kad norint įgyvendinti išsikeltą intelektualinį tikslą pirmiausia jai teks suprasti, ką reiškia „moters“ sąvoka. O tai, pasirodo, buvo ne taip jau paprasta atlikti. Pasak pačios Beauvoir, vien faktas, kad jai iškilo klausimas „kas yra moteris?“ parodo, kad būti moterimi visuomenėje yra problemiška. Šį savo pasvarstymą rašytoja argumentuoja tuo, jog vyrui nekiltų mintis rašyti knygos apie išskirtinę ir kažkokią kitokią vyro padėtį visuomenėje.

Pirmoje „Antrosios lyties“ dalyje Beauvoir nagrinėja biologijos, psichoanalizės ir istorinio materializmo teorijas apie moterį. Galiausiai prieidama prie išvados, jog jei kiekviename iš minėtųjų mąstymo modeliavimo būdų ir esama po kelias vertingesnes įžvalgas, tai jos pačios nei fragmentiškai, o juo labiau išbaigtai negeba atsakyti į klausimą kodėl moters žemesnė padėtis taip giliai įsišaknijusi ir daugeliu atvejų tapusi nekvestionuojama daugelyje visuomenių. Atsakyti į šį sudėtingą klausimą, Beauvoir manymu, pajėgianti tik egzistencinė filosofija. Vyrui neparanku suteikti moteriai daugiau laisvės, nes jam ji atliekanti „veidrodžio“ funkciją, veidrodžio, kuriame atsispindėdamas jis visuomet atrodo pranašesnis, negu yra iš tikrųjų.

Likusioje knygos dalyje Beauvoir tyrinėja kaip istoriškai klostėsi moters padėtis. Kaip buvo kuriami mitai apie moterį, išaukštinantys ir tuo pat metu begėdiškai paverčiantys ją objektu, įtvirtinantys jos menkavertiškumą bei pasyvumą santykiuose su vyrais. Taip pat nagrinėjama, kaip moters kitoniškumas reiškiasi įvairiausiuose vaidmenyse ir gyvenimo laikotarpiuose.

„Aš ilgai nesiryžau rašyti knygos apie moterį. Tema dirgli, ypač moterims, ir nenauja. Feminizmo ginčams išlieta jau nemažai rašalo, dabar jie beveik baigti, nebeverta apie tai kalbėti.“ – rašė Simone de Beauvoir „Antrosios lyties“ įvade 1949 m.

Rašydama „Antrąją lytį“ autorė manė, kad feminizmo debatai jau „praktiškai baigėsi“ ir jų paskutiniams atgarsiams neskyrė didesnio dėmesio, reaguodama į pastaruosius it į „paskutinį pasispardymą“, kuris, pats savaime, nė neturėjo atverti kelio naujoms kontempliacijos galimybėms bei pakylėti išsisėmusį (Beauvoir manymu) feminizmą iki naujų kokybinių aukštumų. Tačiau 1968 m. feminizmas atgimsta su nauja jėga bei naujai suformuluotais tikslais, kuriems abejinga nelieka ir „Antrosios lyties“ autorė. Šis septintojo dešimtmečio pabaigoje prasidėjęs judėjimas, dažnai vadinamas „atrąja feminizmo banga“, turėjo naują ir gerokai ambicingesnį užmojį – iš esmės pakeisti pasaulį, įprastus socialinius ir asmeninius santykius. Antrojo feminizmo bangai milžiniškos įtakos turėjo Simonos de Beauvoir „Antrojoje lytyje“ plėtojamos idėjos, o antrosios feminizmo bangos radikalus, transformatoriškas užmojis pakeitė pačios Beauvoir požiūrį į feminizmą ir padėjo atrasti savo santykį su juo iš naujo. Garsiame 1970 m. interviu rašytoja pirmą sykį paskelbė: „Esu feministė!“. Nuo tada iki mirties (1986 m.) Beauvoir didžiąją laiko dalį paaukojo moterų judėjimui.

Daugiau apie LUNI.