Posts Tagged ‘homofobija’

Virginie Despentes atsakas Jospinui ir visiems, kurie prieš santuoką

gruodžio 4, 2012

Image

Savo rinkiminės kompanijos metu socialistas F. Hollandas pažadėjo gėjų santuokos įteisinimą. Atitinkamas įstatymas bus svarstomas senate kitais metais. Ne tik dešinieji, bet ir kai kurie socialistai išreišė savo abejones; vienas iš ryškesnių pavyzdžių yra L. Jospinas. Labiausiai priešintasi medicininiam asistavimui homoseksualių moterų pastojimo atveju, tikriausiai jis nebebus įtrauktas į naująji įstatymą.

Apklausa rodo, kad Prancūzijoje 45 procentai katalikų ir 65 procentai bendrai apklaustųjų yra už santuoką visiems, tuo tarpu už įvaikinimą pasisako tik 53 procentai apklaustųjų. Katalikų bažnyčia kelis kartus išreiškė savo ypatingai priešišką nuostatą prieš santuoką visiems: 15 rugpjūčio Vyskupų Konferencijos vadovas, Paryžiaus arkivyskupas ir kardinolas A. Vingt-Trois pakvietė visus parapijiečius melstis už šeimą ir vyro-moters porą, Lyono arkivyskupas kardinolas Barbarinas nuogastavo, kad gėjų vedybos atvers kelią insestui ir poligamijai.

Lapkričio 16 d. 200 000 dalyvių protestavo prieš gėjų santuoką didžiausiose Prancūzijos miestuose. Lapkričio 18 d., ultra-katalikų organizacija Civitas organizavo eitynes Paryžiuje, kuriose dalyvavo 70 000 žmonių, jų metu jie sumušė Femen atstoves, kurios palaikė homoseksualų reikalavimus. Norėdamas šiek tiek numalšinti priešiškas aistras, prezidentas Hollandas paskubo pažadėti, jog merai, nenorintys tuokti homoseksualių porų, galės deleguoti savo funkcijas remdamiesi „sąžinės laisvės“ dispozityvu. Šis pasisakymas papiktino homoseksualus ir juos remiančią visuomenės dalį, vėliau prezidentas jo viešai atsisakė.  Gruodžio 16 d. bus rengiama atsakomoji demonstracija už santuoką visiems.

Pateikiame Virginie Despentes tekstą skirtą Lioneliui Jospinui ir visiems besipriešinantiems homoseksualių asmenų santuokai:

Taigi šią savaitę atėjo Lionelio Jospino eilė pasireikšti. Jis mano, kad mums dar negana prikalbėtų kvailysčių apie gėjų santuoką ir dovanoja mums savo solinę nuomonę. Būkite ramūs, čia gi ne homofobija. Jis juk nepasakė, kad galima daužyti vištgaidžius ar kankinti vyrbobių vaikelius mokyklose, jis tik norėjo perspėti – būkime atsargūs, ši santuoka „įvis močiutę į medžius“. „Žmonijos struktūra remiasi vyrų ir moterų santykiu“. Matote, kaip paprasta ir be homofobijos: lesbės ir gėjai nėra sudėtinė žmonijos dalis. Nors jie ir nėra sterilūs, bet negyvena santuokoje, todėl jie gi ne šimtu procentu žmogiški, jie ne žmogus-ir-žmogus, kaip, pavydžiui, ponas Jospinas. Beje, taip kalbėdamas jis nėra labai malonus ir su nevedusiais ar vaikų neturinčiais heteroseksualais, bet ponas Jospinas jau toks: jo idėja apie žmoniją – skambi, žmonija, anot jo, yra moterys ir vyrai, kurie gyvena kartu, kopuliuojasi ir gamina vaikus tėvynei.

Gaila moterų, kurios in fine, būdamos būtent šios žmonijos dalimi, „gavo į snukius“ tūkstantmečiais, bet juk tai žmonija ir nieko čia nepadarysi. Belieka sutikti, kad vienoje pusėje – didžioji žmonija, kuri turi institucinę teisę, o kitoje pusėje – ne tokia kilni kasta, ne tokia žmogiška. Tai va, šitoji turėtų džiaugtis, kad niekas jos nepersekioja, ir tegul nelenda prašyti valstybės teisių. Betgi visai tai (suprantate?) pasakyta be priešiškumo, be homofobijos ir aiškiai: kai kurie iš mūsų priklauso labiau žmonijai, kai kurie mažiau, na kaip pavyzdžiui, Proustas, Genet, Leducas, Wittig: jie yra mažiau žmogiški negu heteroseksualai. Taigi, anot Lionelio Jospino, man būtina suprasti štai ką, ir suprasti teisingai: nuo to momento, kuomet nečiulpiu bybio, aš esu nebe tokia svarbi. Nuo to momento aš nebeturėčiau reikalauti jokių teisių. Tai – sveiko proto išvada.

Bet svarbiausia, kad visa tai pasakyta be homofobijos priemaišų. Ir taip kiekvieną mielą kartą, kuomet heteroseksualams pasirodo kažkuo nepriimtina gėjų santuoka. Juos verčia pasireikšti sveikas protas, bet ne homofobija. Šioje diskusijoje nėra nei vieno homofobo. Jie tik prieš teisių lygybę. Ir, Jospino lūpose (supraskime teisingai) tai ne tik prieš homoseksualų ir heteroseksualų lygybę, bet ir prieš moterų ir vyrų teisių lygybę. Argi nesutiksite su tuo, jog, jeigu laikysimės įsigriebę šių kategorijų, mes niekada nebūsime lygūs?

Esu sau pasakiusi, kad nesu „moteris“ kaip tos, kurios miega su vyriškiais kaip jis nemokamai. Tačiau iki šio jo pasisakymo, nemaniau, kad nebegaliu savęs laikyti sudėtine žmonijos dalimi. Prabėgs šiek tiek laiko, kol aš su tuo susitaikysiu. Galbūt dėl to, kad lesbe tapau per vėlai, aš vis dar nepripratau, kad mane kas penkios minutės stato į vietą, į toleruojamos vietą.

Pradžioje ši santuokos problema manęs labai nedomino, bet, girdint juos visus, mums primenančius (be homofobijos), kad nesame verti heteroseksualų, pradėjo dominti.

Nežinau, kaip supranta žmoniją Jospinas. Dar visai neseniai moteris, kuri pastodavo ne santuokoje, tapdavo atstumtąja. O jei ji pastodavo nuo vedusio vyro, vardan pagarbos žmonijai jos gyvenimas tapdavo pragaru. Nieko nestebino, jeigu ją už tai norėdavo sudeginti kaip raganą – ant laužo užkeldavo ir už smulkesnius prasikaltimus. Lydimą akmenų krušos, ją išvydavo iš kaimo. Vaikas tapdavo benkartu, menkesniu už nieką. Praėjus keliems dešimtmečiams, niekas taip nebesielgia. Negi, anto Jospin, mes tapome mažiau žmogiškais? Negi žmonija tiek daug prarado? Kuriuo evoliucijos momentu mes turime atsisakyti tolerancijos?

Kaip daugelis gėjų santuokos priešininkų, Jospinas yra išsiskyręs. Kaip Copé[1], Le Penas, Sarkozy, Datti[2] ir tutti quantti. Šis derėjimasis su vedybų priesaika – vienas iš laimingų evoliucijos etapų. Išsiskyrusiųjų vaikai kenčia nesuskaičiuojamą patėvių ir pamočių aibę, juos supa ne mama ir tėtis, bet visas kolektyvas. Ne paslaptis, kad heteroseksualai skiriasi paprasčiau ir greičiau nei keičia mašinas. Ne paslaptis, kad neištikimybė – kolektyvinis sportas (siūlau paskaityti internete heteroseksualų komentarus po Petraeus[3] atsistatymo dėl neištikimybės savo žmonai ir greitai paaiškės monogamijos svarba heteroseksualų tarpe: jie ja netiki net per nago juodymą. Būti neištikimu – paprasta kaip kvėpuoti, ir visi labai piktinasi, jeigu kas nors į tai dar kišasi); be to, patirtis parodė, jog, jų nuomone, gimdyti vaikus ne santuokoje nėra jokia problema.

Jie netgi gali gimdyti vaikus ne santuokoje, patys būdami vedę, ir visi ploja rankomis. Aš – už visokios rūšies pank roką, ir ši draugiška didžiulė orgija, atvirai tariant, man atrodo gero skonio reikalu. Bet sakykite, kodėl tuomet toks moralinis lanstumas heteroseksualų, kurie vedybų priesaika šluostosi užpakalius, atžvilgiu ir kodėl toks pasipiktinęs kietumas kalbant apie homoseksualus? Ar jie suteps instituciją? Ar jie ją iškreips? Brangieji, netgi sukaupę visą destroy jėgą, mes jos neiškreipsime labiau negu jūs tai jau padarėte, mes iš anksto pralošėme… stebint dabartinę santuokos padėtį, tikrai nuostabu, kad vis dar norima ja naudotis. Vatikanas keikia poligamiją – dar vienas įrodymas, kad vieno maišo užteks lesbėms ir suskretusiems arabams, bet tai ne rasizmas ir ne homofobija, ne, būkime subtilesni. Ir visgi mergaitės ir moterys, kurios nešioja visą kūną dengiančią skarą nebėra dalis žmonijos, tos žmonijos, kurią apibrėžia ši [dabartinė] kairioji [valdžia][4]. Bet užteks – poligamija tenedrumsčia jūsų galvų: jūs jau joje gyvenate. Kuomet narsuolis moka tris alimentinius mokesčius, ar tai ne poligamijos forma?

Tegul katalikai ekskomunikuoja visus, negerbiančius institucijos, tepasirūpina vedusiųjų, kurie priklauso bažnyčiai, elgesiu – turės tiek darbo, kad jiems nebeliks laiko rūpintis norinčiais susituokti merijoje.

Tą patį galima pasakyti ir apie vaikus: palikite juos ramybėje, mes tikrai nepajėsime elgtis su jais taip šlykščiai, kaip elgiatės jūs. Baisesniais, neatidesniais, egoistiškesniais, labiau spjaunančiais į vaikus, neurotiškesniais ir nuodingesniais tėvais būti nebeįmanoma. Dėl šito galite būti ramūs. Didžiausiomis baisybėmis jūs rūpinatės puikiai. Jau neminint to, kad žmonija šiuo metu patiria daug didesnių neteisybių, dėl kurių nei gėjai, nei lesbės nėra kuo nors dėti, man atrodo, kad Lionelis Jospinas neteisingai pasvėrė savo susirūpinimų prioritetus. 2012-aisiais matėme daug brutalesnių, nesuvokiamų moralinių pažeidimų nei idėja, jog dvi moterys nori susituokti. Kas joje juos taip erzina? Suprantu, jiems nepatinka, jog kalės pamiršo savo antkaklius, juos erzina, kad nebegali jų įkinkyti į hetereoksesualumo jungą – baisiai nemalonus reikalas, darosi nelengva jas gerai prižiūrėti. Kartais, matote, auka nebenori, kad ją spaustų ir dar lauktų, kad už tai ji padėkotų savo budeliui. Maniau, kad nauja socialistų vyriausybė visiems padės tai suprasti. Bet ne, kai kurie socialistų atstovai ir toliau dalina žmones į dvi kategorijas: tikruosius ir tuos, kurie turėtų slėptis ir užtilti.

Man atrodo, kad, įsimylėjusi merginą (kuri, beje, atsisako būti laikoma moterimi, bet apie tai aš nebetęsiu, nes Lionelio Jospino mašina, brėžianti ribą tarp žmonių ir mažiau žmonių, visai subirs), aš praradau pusę savo pilietybės. Apima jausmas, kad mane nubaudė. Sakykite, o kaip suprasti kitaip? Mane nubaudė už tai, kad aš nebesu heterotė[5], t.y. nebesu šimtu procentu žmogiška. Trisdešimt penkerius metus buvau pilnateisė, o dabar turiu tenkintis tų teisių puse.

Man nepatinka, kad Valstybė taip ilgai delsia, kad neprimena Lioneliui Jospinui ir jo draugams katalikams, jog gali jie sau taip mąstyti kiek tinkami, bet teisė – ne jų pusėje. Jeigu rytoj sužinosiu, kad sergu smegenų vėžiu ir kad po šešių mėnesių viskas bus baigta, aš nerasiu paprastai įteisinamo kontrakto, kurį galėčiau pasirašyti kartu su žmogumi, su kuriuo gyvenu aštuonerius metus, ir negalėsiu garantuoti, kad viskas, kas mūsų, atiteks jai. Jeigu „mirtis mus išskiria“, viskas, kas priklauso man, priklauso jai. Jei būčiau hetereksualė, viskas išsisprestų per penkias minutes: vienas nuėjimas į meriją ir mano tampa jos, ir atvirkščiai. Bet aš lesbietė. Anot Jospino, visiškai normalu, kad mano testamentą sunku įteisinti, visai normalu, kad jį galima užginčyti ar kad ji turės sumokėti 60 procentų mokesčių tam, kad įgytų į jį teises. Mažytis mokestis ir visai ne homofobiškas, bet kažkodėl tik mes jį mokame, netgi gyvendami kartu. Visai normalu, kad bet kuris mano šeimos narys gali paprieštarauti jos teisei naudotis tuo, ką aš jai palieku – tokia nepriklausymo heteroseksualų pasauliui kaina.

Žmogus, su kuriuo gyvenu aštuoneris metus, yra vienintelis, žinantis, kas yra mano kompiuteryje ir kokia mano valia mano intelektualinio palikimo atveju. Norėčiau būti tikra, kad ji bus tas žmogus, kuris tvarkys mano palikimą, jeigu man kas nors atsitiks. Tai nei daugiau, nei mažiau to, kuo naudojasi hetereseksualai. Jeigu vidurnakčio demonas užvirs Jospino ar bet kurio hetereksualo kraują, šis galės be jokios bėdos palikti savo dalį turto bet kuriai jo pasirinktai heteroseksualei. Aš noriu tokios pačios teisės. Noriu tų pačių teisių kaip jo heterotės, tai yra, noriu tiksliai ir būtent tokių pačių. Aš moku tokius pačius mokesčius kaip hetero-žmogus, mano tokios pačios pareigos kaip jo, taigi, noriu tų pačių teisių. Man giliai nusispjauti ar Jospinas ir jo nehomofobai draugeliai, puikiai paskaičiuodami „pederastijos“ socialinę kainą, mane įtraukia į jų „žmonijos“ sąvoką ar ne, aš noriu, kad Valstybė jam aiškiai pasakytų, kad esu žmogus kaip visi kiti, netgi be bybio kelnėse. Netgi jeigu aš negaminu vaikų savo šaliai.

Palikimo klausimas santuokos institucijoje yra pagrindinis. Ilgą laiką kurti, akli, gimimo deformuoti žmonės negalėjo paveldėti. Jie nebuvo pakankamai žmogiški. Logiška, kad tai – praeitis. Moterys taip pat negalėjo paveldėti. Jos neturėjo sielos. Jų reprodukciniai organai joms
draudė dalyvauti polio reikalų svarstyme. Savo metu žospenai buvo tribūnoje vadinti Proudhonu[6]. Aš noriu gyventi šalyje, kurioje žospenams neleidžiama rūšiuoti žmonių į tuos, kuriems galima pritaikyti žmogaus vardą, ir tuos, kurie turi gyventi gėdoje.

Randu vienintelį žodį įvardinti priešiškumui, kurį jaučiu savo atžvilgiu nuo pat šios kelis mėnesius besitęčiančios diskusijos pradžios, ir šis žodis yra homofobija. Aš augau kaip heteroseksualė, visą tą laiką manydama, jog turėti tokias pat teises kaip visi yra normalu. Aš senstu kaip lesbietė ir įspūdis, jog pasenę plaukuotieji sprendžia mano likimą ir skelbia mane „iškrypusia“, man nepriimtinas. Aš noriu turėti pasirinkimo galimybę: tuoktis ir ne. Niekas neturi teisės knistis su kuo aš miegu ar su kuo aš gyvenu. Neturiu jaustis nubausta už tai, kad nepriklausau heteroseksualams.

Aš jus visus su jūsų supuvusiomis santuokomis palieku ramybėje; su jūsų bambliais, kurie niekada nešvęs kūčių šeimoje, toje pradinėje šeimoje, kuri susprogo į dvi, keturias, dešimt.

Tvarkykitės su savo suknista heteroseksualija kaip jums patinka, susiraskite kvailes, kurios jus čiulps nemokamai ir dar čiulbuos, kaip tai puiku, vos minutę prieš priversdamos jus mokėti kompensacinę išmaldą. Gyvenkite savo sušiktą gyvenimą, apie kurį taip suokiate, ir duokite teises gyventi manąjį kaip noriu aš, su tomis pačiomis pareigomis ir kompensacijomis, kaip ir jūs.

Ir tuo pačiu, maldauju, nustokite platinti psy[7] kvailystes apie įvaikintus vaikus, kurie esą turį įsivaizduoti, kaip jų tėvai juos pradėjo drauge. Vieno įvaikinto asmens vaikams girdėti tokį piktžodžiavimą yra nepakeliama. Bet svarbiausia, nustokite manyti, jog mažasis korėjietis ar mažasis hajitietis, žvelgdamas į savo kaukazietiškus tėvus, įsivaizduoja, kaip jis gimė iš jų įščių.

Jis buvo įvaikintas, jo gyvenimas klostosi gerai ar blogai, tačiau, bet kokiu atveju, jis puikiai žino nesąs biologinis šios poros vaikas. Nustokite mums kišti tėvo-motinos modelį: mes puikiai žinome, kad daugelis vaikų auga už jo ribų ir kad taip buvo visuomet. Kuomet šalių vadovai ruošiasi paskelbti karą, jiems nusispjauti, kad tuo jie dalyvauja naujos našlaičių kartos kūrime.

Baikite įsivaizduoti, kad vakarietiškas heteroseksualus modelis yra vienintelis, tinkantis apibrėžti gyvenimą kartu, vienintelis, galinti apibrėžti žmonijos sudėtines dalis. Jūs ropščiatės ant vištgaidžių ir vyrbobių nugarų giedoti liaupses sau. Nereikia, mes čia esame ne dėl to. Apskritai, jūsų gyvenimas – gan sušiktas, jūsų meilės istorijos – apgailėtinos, ir nebeapsimeskinėkite, kad tai nėra akivaizdu. Palikite iškrypėlius ir iškrypėles tvarkytis savo gyvenimus kaip jiems patinka. Niekas nenori kopijuoti jūsų gyvenimo modelio. Užuot statę kalėjimus, verčiau pasirūpinkite benamių prieglobsčiu – bent jau tai pakeistų visų gyvenimus. Miegoti ant kartoninės dėžės ir nerasti kur nusišlapinti – ne gyvenimo pasirinkimas, bet politinis teroras. Štai kodėl mane dar labiau stebina, kad jus, tiek Jospiną, tiek Vatikaną, taip keri santuoka, o skurdas, tuo tarpu, jums atrodo visiškai pakeliamas.

   

   Apie autorę  VIRGINIE DESPENTES:

Virginie Despentes – aktyvi feministė, rašytoja ir kino režisierė, gerai žinoma Prancūzijoje ir už jos ribų. Jos pirmasis filmas pagal to paties pavadinimo jos romaną „Dulkink mane“(„Baisemoi“, kartu su C. Trinh Thi, 2000) sukėlė cenzūros skandalą: Valstybės Taryba (Conseil d‘Etat) uždraudė šio filmo eksplotaciją kino teatruose, tuo sukeldama daugelio meninkų pasipiktinimą. 2006 metais V. Despentes išleido ese „King Kongo teorija“ (King Kong théorie), kuris tapo vienu iš svarbiausių dabartinio feminizmo manifestų. 2010 metais pasirodė jos romanas Apocalypse bébé, už kurį ji buvo apdovanota Renaud premija.

Tekstas buvo išspausdintas “Têtu” žurnalo lapkričio numeryje.

Iš rancūzų kalbos vertė Kristina Mitalaitė,

redagavo Nida Vasiliauskaitė


[1] Svarbiausios prancūzų dešiniosios partijos, UMP vadovas.

[2] Gimusi neturtingoje imigrantų magrebiečių šeimoje, Rachida Datti buvo paskirta Sarkozy
teisingumo ministre – taip šis norėjo papuošti savo politinę vitriną teisių lygybės ir nerasistiniu
pavyzdžiu.

[3] Davidas Patraeus, CIA direktorius, atsistatydinęs šio mėnesio pradžioje.

[4] Įstatymas, draudžiantis dengti veidą viešoje erdvėje, tai yra viešose įstaigose (parkai, kavinės, vaikų darželiai…), buvo priimtas 2010 m. rugsėjo 14 dieną. „Atviro veido respublika“ – rasistinis įstatymas, nes skirtas išimtinai musulmonėms, nešiojančioms nikabas, hidžabas ir burkas. Socialistai, kurie taip pat nepritaria veido dengimui, įstatymo balsavime nedalyvavo. Naujasis vidaus reikalų ministras socialistas E. Vallsas aiškiai pasisakė prieš hidžabo nešiojimą.

[5] Prancūzų kalboje įsigalėjo šie sutrumpinimai: vietoj homosexuel(le) yra naudojanas homo, kaip ir vietoj heterosexuel(le)- hétéro; hetera apibrėžia heteroseksualią moterį, kuri suvokia savo padėties skirtumą ir nelygybę heteroseksualių vyrų atžvilgiu, heterotte homoseksualų žodyne yra neigiamas heteroseksualės moters apibrėžimas: tai ta, kuri tenkinasi savo padėtimi visuomenėje ir savo padėtimi vyrų-moterų santykiuose, gali būti homofobiška; šis terminas taip pat gali apibrėžti heteroseksualią moterį, kuri seksualinio smalsumo ir pikantiškumo vedama gali įsitraukti į laikinį romansą su lesbe.

[6] Prancūzų anarchistas, ekonomistas ir sociologas (1809-1865), žymus savo pasisakymais apie tai, kad moteris nėra lygi vyrui nei visuomenėje nei šeimoje.

[7] Prancūzų kalboje šis sutrumpinimas bendrai apibrėžia psichoanalitiką, psichiatrą ir psichologą.

FeF’o reakcija į Ričardo Doveikos homofobiją ir mizoginiją

balandžio 3, 2011

Neseniai pasirodžiusiame straipsnyje apie knygos pristatymą Ričardas Doveika išsakė mintis apie homoseksualumo priežastis, neva remdamasis genetikų nuomone. Pristatyme kunigas teigė, kad „pabendravęs su homoseksualaus žmogaus šeima sužinai, kad jo motina yra pasidariusi kelis abortus“, o pasakymas: „Mama, aš esu gėjus“ iš tiesų reiškia  „Mama, tu esi agresorė, aš tavęs bijau“. Taip pat, anot madų žinovo R. Doveikos, homoseksualumas tėra mados reikalas. Tokiu būdu  R. Doveika prisideda prie homofobijos skleidimo Lietuvoje ir prie moterų žeminimo ir menkinimo.

Feministinis Frontas(FeF), reaguodamas į tokį homofobišką ir mizoginišką pasisakymą, 2011 balandžio 1d. įteikė kunigui R. Doveikai diplomą už „pažangų“ mąstymą. Įteikus diplomą, kunigas gynėsi, teigdamas, kad tai esą ne jo nuomonė. Jog jis  tik perteikė genetikų mintis, tačiau paklaustas, kokiais konkrečiais genetikais remiasi, jokio atsakymo nepateikė.

Feministinio Fronto informacija

Feministinis.Frontas@gmail.com